Ikonostasas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ikonostasas Ugličiaus katedroje

Ikonostasas (gr. εiκών 'atvaizdas' + gr. στάση 'stovėjimo vieta') – medinė, dekoruota ikonomis cerkvės pertvara, skirianti altorių nuo likusios cerkvės erdvės. Ikonostaso pirmtakas – ankstyvosios krikščionybės bažnyčiose įrengtos akmens pertvaros. Jos XXI a. Bizantijoje imtos pradėtos puošti ikonomis, karnizais, gausiai dekoruotos. Pagal Bizaniškąjį pavyzdį, XIVXV a. ikonostasai ėmė plisti ir Rusijos stačiatikių cerkvėse. Rusiškajame ikonostase buvo treji vartai, vedantys į altorių: karališkieji (centriniai) ir diakonų (kairieji ir dešinieji). Karališkieji vartai atidaromi tik pamaldų metu. Pro šiuo vartus gali eiti tik dvasininkai apeigų metu.

Ikonostasus puošė 3-5 eilės ikonų, išdėstytų pagal ikonografinį kanoną.[1] XVII a. cerkvėse kartais buvo įrengiamos dar dvi ikonų eilės. Ikonostasą užbaigia kryžius arba Jėzaus Kristaus nukryžiavimo ikona.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ikonostasas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 759 psl.