Kalikstas II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kalikstas II
162-asis Popiežius
Callistus II.gif
Gimimo vardas: it. Guy de Vienne
Gimė: apie 1065
Quingey, Prancūzija
Mirė: 1124 m. lapkričio 13 d.
Roma, Italija
Palaidotas: Laterano bazilika, Italija
Tautybė: prancūzas
162-asis Popiežius
Išrinktas: 1119 m. vasario 1 d.
Baigė: 1124 m. lapkričio 13 d.
Pirmtakas: Gelasijus II
Įpėdinis: Honorijus II
Commons-logo.svg Vikiteka: Kalikstas IIVikiteka

Kalikstas II (Callisto II, gimimo vardas Guy de Vienne, gimė apie 1065 metus, Quingey mieste, Prancūzijoje – mirė 1124 m. gruodžio 13 d. palaidotas Laterano bazilikoje, Italijoje) – popiežius nuo 1119 m. vasario 1 d. iki mirties.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš aristokratų šeimos, ketvirtasis Burgundijos kunigaikštystės valdovo Viljamo I sūnus. Pirmą kartą minimas metraščiuose jam tapus Vienes arkivyskupu (Prancūzijoje). Palaikė popiežių jo nesutarimuose su Šventosios Romos imperatoriumi dėl dvasininkų skyrimo teisės. Būdamas arkivyskupu paskirtas popiežiaus Paskalio II legatu Prancūzijoje. 1111 metais popiežius pasidavė Imperatoriaus Henriko V spaudimui, paskelbdamas Privilegium, kuriuo atsisakė daugelio popiežiaus prerogatyvų, įtvirtintu Grigaliaus VII reforma. Guy de Vienne vadovado popiežiaus šalininkų grupei Laterano sinode. 1112 metais grįžęs į Prancūziją jis iš karto sušaukė Prancūzijos ir Burgundijos vyskupų susirinkimą, kuriame imperatoriaus norą skirti dvasininkus paskelbė erezija, o Henriką V ekskomunikavo teigdamas jog imperatorius išgavo Privilegium grasindamas jėga. Šie dekretai buvo nusiųsti popiežiui patvirtinti, ką jis ir padarė 1112 metų spalio 20 dieną. Guy de Vienne buvo įšventintas kardinolu popiežiaus Paskalio II.

Popiežystė[taisyti | redaguoti kodą]

Kilus kruviniems nesutarimams tarp Henriko V ir Paskalio II įpėdinio Gelasijaus II jis turėjo bėgti iš Romos, kur mirė 1119 m. sausio 29 d. Kliuni abatijoje, Prancūzijoje. Keturių dienų bėgyje buvo išrinktas naujasis popiežius, įšventintas Vienes mieste, pasirinko Kaliksto II vardą.

Pradžioje atrodė, kad popiežius nori taikos su Henriku V, pasiuntęs pas jį atstovus ir susitaręs, kad imperatorius neberems savo paskirto antipopiežiaus Romoje. Buvo susitarta, kad popiežius ir imperatorius susitiks asmeniškai netoli Reimso. Norėdamas užsitikrinti paramą, spalio mėnesį surengė susirinkimą Reimse, kuriame dalyvavo Prancūzijos karalius Liudvikas VI, daug Prancūzijos didikų ir daugiau nei 400 vyskupų ir abatų. Henrikas V į susitikimą atvyko lydymas trisdešimt tūkstančių žmonių armijos. Kalikstas II bijodamas, kad gali būti panaudota jėga, norint išgauti papildomų lengvatų, pasiliko Reimse. Tuo pat metu nesėkmingai stengėsi sutaikyti Anglijos karalių Henriką I ir Normandijos kunigaikštį Robertą II. Kadangi nebuvo pasiektas joks kompromisas su Henriku V jis pakartotinai ekskomunikuotas 1119 spalio 30 dieną.

Grįžęs į Italiją Kalikstas II sugebėjo išvyti antipopiežių Grigalijų VIII ir užsitikrinti miestiečių paramą.

Vormso konkordatas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vormso konkordatas.

Įtvirtinęs savo galias Italijoje, popiežius iš naujo pradėjo derybas su Henriku V dėl Bažnytinės investitūros (popiežiaus pirmumo) klausimo. Henrikas V irgi buvo suinteresuotas kuo greičiau išspręsti ginčą, tuo pačiu atstatyti savo prarastą autoritetą Vokietijoje. Popiežiaus pasiuntiniai pradėjo derybas 1121 metų spalį Viurcburge, susitarta paskelbti taiką Vokietijoje, katalikų bažnyčiai leisti naudotis visa jos nuosavybę, gražinti popiežiaus šalininkų žemes. Popiežiui sutikus su pasiūlymais į Vormsą išsiųstas popiežiaus legatas Lambertas (Popiežius Honorijus II) turėjąs padėti organizuoti Vormso sinodą ir sutarties pasirašymą. Sutartis žinoma Vormso konkordato pavadinimu pasirašyta 1122 m. rugsėjo 22 dieną.

Imperatorius atsisakė savo pretenzijų įšventinti naujus vyskupus su žiedu ir vyskupo lazda (dvasinės valdžios simbolis) ir leido laisvai skirti naujus vyskupus, iš kitos pusės naujai išrinkti dvasininkai turėjo gauti imperatoriaus įšventinimą pasaulietinės valdžios simboliu – skeptru. Vyskupų rinkimai turi vykti dalyvaujant imperatoriui arba jo pasiuntiniams, o ginčytinų rinkimų atveju imperatoriui paliekama sprendžiamojo žodžio teisė. Taip pat imperatoriui palikta teisė skirti žemes dvasininkams. Popiežiaus valdomoje teritorijoje jis galėjo skirti dvasininkus savo nuožiūrą be imperatoriaus įsikišimo. Konkordato pasekoje imperatorius išlaikė savo kontrolėje vyskupų skyrimą Vokietijoje, tačiau beveik neteko tokių galių Italijoje ir Burgundijoje.

Laterano I susirinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Laterano I susirinkimas.

Norėdamas suteikti Vormso konkordato nutarimams daugiau galios Kalikstas II sušaukė visuotinį bažnyčios susirinkimą Romoje, kuris vienbalsiai patvirtino Konkordatą ir paskelbė dar keletą dekretų daugiausiai susijusių su disciplina dvasininkų tarpe. Pasmerkta simonija (dvasinių pareigybių pirkimas ir pardavimas), bažnyčių vagys, uždrausta dvasininkams vesti ar turėti sugulovių. Pakartotinai suteiktos indulgencijos kryžiaus žygių dalyviams.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Pirmtakas
Popiežius
Gelasijus II
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Kalikstas II

1119-1124
Įpėdinis
Popiežius
Honorijus II

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]