Juris Bojārs

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juris Bojars
latv. Juris Bojārs
Gimė 1938 m. vasario 12 d. (86 metai)
Rygoje
Veikla teisininkas, teisėtyrininkas tarptautininkas ir civilistas, Latvijos politinis veikėjas
Partija
Alma mater 1966 m. Maskvos Valstybės saugumo aukštoji mokykla

Juris Bojars (latv. Juris Bojārs, g. 1938 m. vasario 12 d. Rygoje) – teisininkas, teisėtyrininkas tarptautininkas ir civilistas, Latvijos politinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1952 m. baigė Rygos 49 – ąją vidurinę mokyklą, 1956 m. – Ogrės Miško pramonės technikumą, 19621966 m. studijavo Maskvos Valstybės saugumo aukštojoje mokykloje tarptautinius santykius, 19771980 m. mokėsi TSRS Užsienio reikalų ministerijos Diplomatijos akademijos aspirantūroje, kur parengė ir apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją. 1987 m. apgynė teisės daktaro disertaciją „Pilietybė tarptautinėje ir valstybinėje teisėje“, nuo 1992 m. – habilituotas daktaras. 1991 m. – Latvijos Mokslų akademijos narys korespondentas, 1992 m. akademikas.

Darbinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. paskirtas miškininku į Kalnų Altajaus miško pramonės ūkį. 19571960 m. tarnavo tarybinėje armijoje, dirbo elektromonteriu Kuržemėje. Iki 1972 m. dirbo Latvijos TSR Valstybės saugumo kontržvalgybos skyriuje. 19721984 m. Latvijos Užsienio reikalų ministerijos patarėjas, skyriaus vedėjas, skaitė įvairius kursus Latvijos universiteto Teisės fakultete, nuo 1984 m. jame dirbo nuolat.

1989 m. įsteigė Latvijos universiteto Tarptautinių santykių institutą, tapo jo direktoriumi ir profesoriumi. Daug kartų rinktas Latvijos universiteto tarybos ir Senato nariu, komisijų pirmininku, Mokslų akademijos Ekspertų komisijos pirmininku. Yra dėstęs 1988 m. Upsalos universitete (Švedija), 1993 m. Romos privatinės teisės institute (Italija), 1994 m. Lozanos universitete (Šveicarija).

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. prasidėjus Atgimimo procesui aktyviai įsijungė į Liaudies fronto organizavimą, buvo vienas iš pirmosios programos autorių, pristatė ją LTF I suvažiavime. Buvo pirmasis LTF Politinės komisijos pirmininkas.

Kaip LTF atstovas 1988 m. išrinktas TSRS liaudies deputatu, 1990 m. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, dirbo Įstatymų leidybos klausimų komisijoje.

1992 m. išrinktas Latvijos demokratinės darbo partijos pirmininku, nukreipė ją socialdemokratiniu keliu. 1995 m. jo iniciatyva partija pasivadino Latvijos socialdemokratų partija, o 1998 m. įsijungė į Latvijos socialdemokratų darbininkų partiją. 2005 m. išrinktas LSDSP pirmininku.

Apdovanotas „Trijų žvaigždžių“ III laipsnio ordinu ir 1991 m. Barikadų gynėjo atminimo ženklu.

Publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau, kaip 400 mokslinių publikacijų ir 9 monografijų autorius. Iš jų svarbiausios:

  • „Pasaules valstu pilsonība" (R., 1993);
  • „Starptautiskās tiesības" (R., 1996);
  • „Starptautiskās investīcijas " (R., 1996);
  • „Starptautiskās privāttiesības" (R., 1998).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]