Ijo (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ijo
Io highest resolution true color.jpg
Galileo daryta nuotrauka
Atradimas
Atradėjas: Galilėjas Galilėjus
Atrastas: 1610 m. sausio 7 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys: 421 700 km (0,002819 AU)
Orbitos ilgis: 2 649 600 km (0,018 AU)
Ekscentricitetas: 0,0041
Periapsis: 420 000 km (0,002807 AU)
Apoapsis: 423 400 km (0,002830 AU)
Apskriejimo
periodas:
1,769137786 d.
(152 853,5047 s)
Vidutinis greitis
orbitoje:
max: 17,406 km/s
vid: 17,334 km/s
min: 17,263 km/s
Posvyris: 0.05° (į Jupiterio ekvat.)
2.21° (į ekliptiką)
Planetos palydovas: Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo: 3642,6 km
(3660×3637,4×3630,6 km)
Paviršiaus plotas: 41 910 000 km²
Tūris: 2,53×1010 km³
Masė: 8,9319×1022 kg
Vidutinis tankis: 3,528 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis:
1,796 m/s²
Pabėgimo greitis: 2,558 km/s
Sukimosi apie
ašį greitis:
271 km/h
Paviršiaus
temperatūra:
min: 90 K
vid: 130 K
max: 200 K

Ijo – vienas iš keturių didžiųjų Jupiterio palydovų. Pavadintas graikų mitologijos personažės Ijo vardu, kuri buvo Dzeuso (Jupiterio romėnų mitologijoje) mylimoji.

Kai 1610 m. sausio 7 d. Galilėjus atrado Ijo, palydovui pavadinimą pasiūlė Simonas Marijus, tačiau pavadinimas neprigijo iki pat XX a. vidurio. Iki tol astronominėje literatūroje buvo minimas kaip „Jupiteris I“ arba „Pirmasis Jupiterio palydovas“.

Ijo labiausiai žinomas dėl savo vulkanų aktyvumo. Šiuo metu yra laikomas vulkaniškai aktyviausiu kūnu Saulės sistemoje. 2001 vasario mėnesį buvo užfiksuotas didžiausias visoje Saulės sistemoje ugnikalnio išsiveržimas. Ijo turi panašius į Žemės ugnikalnius, kurie išmeta sierą ir sieros dioksidą. Iš pradžių manyta, kad Ijo paviršiumi teka lavos upės, kurias sudaro sieros medžiagos. Tačiau dabar yra manoma, kad didžioji dalis lavos upių yra sustingusios į silikatines uolienas panašiai kaip Žemėje.

Ijo aktyvumą sukelia Jupiterio ir dviejų jo palydovų: Europos ir Ganimedo gravitacijos įtaka. Jų gravitacijos jėgos įtaka tokia stipri, kad Ijo kūnas yra stumiamas ir tempiamas su tokia jėga, kuri sukelia vidinę trintį, to rezultatas labai didelis ugnikalnių aktyvumas.

Kitas Ijo aktyvumo šaltinis yra Jupiterio magnetiniai laukai, kuriuos Ijo kerta savo orbita.

Kai kurie Ijo ugnikalnių išsiveržimai pasieka 300 km aukštį nuo paviršiaus, ugnikalniai išmeta medžiagas kilometro per sekundę greičiu. Aktyvumas greitai kinta, per keturis mėnesius tarp Voyager 1 ir Voyager 2 kelionių vieni išsiveržimai baigėsi, kiti prasidėjo.


Vikiteka