Amaltėja (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Amaltėja
Amalthea PIA02532.png
Erdvėlaivio Galileo daryta nuotrauka
Atradimas
Atradėjas: Edward Emerson Barnard
Atrastas: 1892 m. rugsėjo 9 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys: 181 995 km (0,001217 AU)
Orbitos ilgis: 1 144 000 km (0,008 AU)
Ekscentricitetas: 0,0046637841
Periapsis: 181 150 km (0,00121 AU)
Apoapsis: 182 840 km (0,00122 AU)
Apskriejimo
periodas:
0,49817905 d. (11 h 57 min 23 s)
Vidutinis greitis
orbitoje:
max: 26,691 km/s
vid: 26,567 km/s
min: 26,443 km/s
Posvyris: 0,36° (į Jupiterio ekvat.), 2,45° (į ekliptiką)
Planetos palydovas: Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo: 172 km (262×146×134 km)
Paviršiaus plotas: 397 600 km²
Tūris: ~2 430 000 km³
Masė: 2,1×1018 kg
Vidutinis tankis: 0,862 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis:
0,025 m/s²
Pabėgimo greitis: 0,061 km/s
Sukimosi apie
ašį greitis:
69 km/h
Ašies posvyris: 0
Albedas: 0,09
Paviršiaus
temperatūra:
vid: ~122 K

Amaltėja arba Jupiteris V – trečias pagal nuotolį nuo Jupiterio palydovas, atrastas 1892 metais, rugsėjo 9 dieną ir pavadintas graikų nimfos Amaltėjos vardu. Tai - didžiausias iš vidinių Jupiterio mėnulių. Netaisyklingos formos ir rausvos spalvos Amaltėja sudaryta iš korėto vandens ledo ir kitų (nežinoma, kokių) medžiagų.

Pirmą kartą Amaltėja buvo fotografuota Voyager 1 ir Voyager 2 misijų metu. Išsamesni duomenys gauti 1990 m Galileo misijai pasiekus Jupiterį.

Atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Amaltėją 1982 metais pirmą kartą 91 cm refraktoriumi stebėjo Edvardas Emersonas Barnardas Liko observatorijoje. Tai - paskutinis palydovas atrastas tiesiogiai stebint ir pirmasis Jupiterio mėnulis po Galilėjaus 1610 metų stebėtų Galilėjaus palydovų.

Palydovas pavadintas graikų nimfos Amaltėjos, žindžiusios kūdikį Dzeusą ožkos pienu, vardu. Pavadinimas oficialiai priimtas tik 1975 metais, nors prieš tai jau buvo neoficialiai vartojamas keletą dešimtmečių.

Orbita[taisyti | redaguoti kodą]

Amaltėja nuo Jupiterio nutolusi 181 000 km (2,45 Jupiterio spindulio). Ekscentricitetas ~0,003 (orbita beveik apskritiminė), o orbitos polinkis į Jupiterio pusiaują 0,37°. Tokios pastebimai nenulinės reikšmės, nors ir nedidelės, yra nebūdingos vidiniams palydovams. Juos paaiškinti galima kaltinant kitą Jupiterio palydovą Ijo. Praeityje Amaltėja patyrė keletą judėjimo rezonansų su Ijo, kurie šiek tiek ištempė orbitą ir ją pakreipė.

Fizikinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Amaltėja astronomams uždavė keletą mįslių. Šis palydovas pats raudoniausias objektas Saulės sistemoje. Jo spalva intensyvesnė nei Marso. Manoma, kad raudona spalva atsirado dėl kito palydovo Ijo vulkaninių procesų. O ryškiai žalių dėmių atsiradimo priežastys kol kas nežinomos. Amaltėjos paviršius šiek tiek šviesenis už kitų vidinių palydovų

Palydovas yra netaisyklingos formos. Šiaip formai apibūdinti labiausiai tinkanti geometrinė figūra būtų elipsoidas, kurio parametrai 250×146×128 km. Kaip ir kiti vidiniai palydovai, taip ir šis yra pilnai sinchronizavęsis su planeta (jo apskriejimo aplink planetą laikas yra lygus apsisukimo apie savo ašį laikui).

Paviršius nusėtas krateriais. Kai kurie jų sąlyginai labai dideli, lyginant su pačio mėnulio dydžiu. Didžiausias (Pano) krateris yra 100 km skersmens ir 8 km gylio. Kitas krateris (Gaja) yra 80 km skersmens ir du kartus gilesnis. Taip pat Amaltėja turi du gerai matomus kalnus, kuriems suteikti Idos ir Liktos vardai. Abiejų kalnų aukštis apie 20 km.

Amaltėjos netaisyklinga forma ir dydis vedė prie išvados, kad tai - gana kietas kūnas. Jei ji būtų sudaryta iš ledo ar kitų silpnesnių medžiagų, evoliucijos eigoje jos forma būtų pasidariusi labiau sferinė dėl pačio palydovo gravitacinės jėgos. Tačiau 2002 metų lapkričio 5 dieną Galileo misijos aparatas praskriejo pro 160 km atstumu nuo Amaltėjos ir iš jo orbitos nuokrypio buvo nustatyta palydovo masė. Netikėtai buvo išsiaiškinta, kad Amaltėjos tankis santykinai mažas - vos 0,86 g/cm3. Tai reiškia, kad Amaltėja turi būti sudaryta arba iš ledo, arba labai akytos uolienos, arba iš tarpinio šių abiejų kraštutinumų varianto. Neseni matavimai Subaru teleskopu patvirtino, kad palydovas ledinis, todėl jis negalėjo susidaryti toje vietoje, kur dabar yra - karštas Jupiteris būtų jį ištirpdęs. Amaltėja turėjo formuotis toliau nuo planetos arba būti pagauta skriejanti pro šalį.

Žvilgsnis iš Amaltėjos ir į ją[taisyti | redaguoti kodą]

Jupiterio ir Amaltėjos vaizdas, gautas kompiuterinės simuliacijos metu.

Žvelgiant iš Jupiterio debesų viršūnių, Amaltėja būtų labai šviesi, -4,7 ryškio (maždaug kaip Venera, žiūrint iš Žemės). Disko skersmuo tebūtų 5 kampinės minutės - tai darytų ją neatskiriamą nuo paprastų žvaigždžių. Amaltėjos orbitinis periodas tik šiek tiek ilgesnis už Jupiterio dieną, taigi ji danguje slinktų labai lėtai. Mėnulio kelionė dangumi (nuo patekėjimo iki nusileidimo) užtruktų daugiau nei 29 valandas.

Žvelgiant iš Amaltėjos, Jupiteris atrodytų nepaprastai didelis - disko skersmuo būtų 46 laipsniai (maždaug 92 kartus didesnis, nei Mėnulis pilnaties metu. Kadangi Amaltėjos judėjimas sinchronizuotas, Jupiteris atrodytų nejudantis ir būtų matomas tik iš vienos palydovo pusės.




Commons-logo.svg Vikiteka: Amaltėja (palydovas) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka