Henrikas IV Burbonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Henrikas IV)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Henrikas IV Burbonas
Henri IV by F. Pourbus the Younger (Royal Collection).jpg
Blason France moderne.svg
Burbonų dinastija
Visas vardas: Henrikas Burbonas
Gimė: 1553 m. gruodžio 13 d.
Pau
Mirė: 1610 m. kovo 14 d. (56 metai)
Paryžius
Palaidotas: Sen Deni bazilika
Tėvas: Antuanas de Burbonas
Motina: Žana III Navarietė
Sutuoktinis(-ė): Margarita de Valua
Marija Mediči
Vaikai:

Liudvikas XIII
Elžbieta Burbonė
Kristina Marija
Nikolas Anri
Gastonas Burbonas
Henrieta Marija Burbonė

Grand Royal Coat of Arms of France & Navarre.svg
Prancūzijos karalius
Valdė: 1589-1610 m.
Pirmtakas: Henrikas Valua
Įpėdinis: Liudvikas XIII Teisingasis
Blason Royaume Navarre.svg
Navaros karalius
Valdė: 1572-1589 m.
Pirmtakas: Žana III Navarietė
Įpėdinis: Liudvikas XIII Teisingasis
Kiti titulai
Andoros princas
Valdė: 1562-1610 m.
Pirmtakas: Antuanas de Burbonas
Įpėdinis: Liudvikas XIII Teisingasis
Commons-logo.svg Vikiteka: Henrikas IV BurbonasVikiteka
Henriko IV Burbono monograma

Henrikas IV Burbonas (Henrikas Navarietis, pranc. Henri de Bourbon, Henri IV de France le Grand, 1553 m. gruodžio 13 d. Pau – 1610 m. kovo 14 d. Paryžius) – 15721589 m. Navaros karalius Henrikas III ir 1589–1610 m. Prancūzijos karalius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Henriko IV Burbono pirmoji žmona Margarita Valua

Burbonų dinastijos pradininkas. Pagal Kapetingų-Valua liniją buvo vienintelis teisėtas pretendentas į Prancūzijos sostą. Tėvas Antuanas de Burbonas, motina Žana III Navarietė. Išaugo La Rošelyje – Prancūzijos protestantizmo centre. Nuo 1569 m. hugenotų vadas.

1572 m. rugpjūčio 18 d. vedė trečios eilės pusseserę, karaliaus Henriko II ir Kotrynos Mediči dukterį Margaritą de Valua (15531615 m.), literatūroje žinomą kaip „Karalienė Margo“. Vestuvės baigėsi Baltramiejaus naktimi ir hugenotų žudynėmis. Ir nors per vedybų ceremoniją Dievo motinos katedroje Margarita neištarė sutikimo žodžio – vietoje „taip“ (pranc. oui) sutikimu buvo palaikytas jos ištartas „oi“, kai ją į nugarą kumštelėjo karalius Karolis IX, po Baltramiejaus nakties ji atsisakė skirtis su vyru, tuo išgelbėdama jam ir jo dvariškiams gyvybes. Tačiau jie vaikų neturėjo, todėl popiežius Klemensas VIII 1599 m. gruodžio 30 d. juos išskyrė.

1600 m. gruodžio 17 d. jo žmona tapo Šventosios Romos imperijos Ferdinado I ir Onos Jogailaitės vaikaitė Marija Mediči (15731642 m.) Jiems gimė:

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Henriko IV Burbono karūnacija

Baltramiejaus naktį buvo priverstas paskelbti pereinąs į katalikų tikėjimą, prievarta laikytas Prancūzijos karaliaus dvare. 1576 m. pabėgo, kovojo hugenotų pusėje, 1587 m. sumušė katalikus prie Kutras. Prancūzijos diduomenės kovai su hugenotais sukurtai Šventajai sąjungai pradėjus kontroliuoti Paryžių, susivienijo su karaliumi Henriku III, kuris paskelbė jį savo įpėdiniu.

Nužudžius Henriką III tapo Prancūzijos karaliumi ir 9 metus kovojo su Šventąja sąjunga. 1594 m. perėjo į katalikų tikėjimą. 1595 m. iš ispanų išvadavo Burgundiją, 1597 m. – Pikardiją. 1598 m. sudarė taiką su Ispanija. Siekdamas taikos šalies viduje 1598 m. išleido Nanto ediktą, suteikiantį hugenotams religinių laisvių, privilegijų. Sustiprino absoliutizmą, nustojo šaukti Generalinius luomus.

Henriko IV nužudymas

Vedė protekcionistinę politiką, skatino manufaktūrinę gamybą. Sumažino kai kurias valstiečių prievoles. 1604 m. pradėta Kanados kolonizacija. Henrikas priešinosi Habsburgų galios didėjimui, rėmė Vokietijos protestantus, sudarė sąjungą su Šveicarija, tarpininkavo Ispanijos ir Nyderlandų ginčuose. Rengiantis karui su Šv. Romos imperatoriumi, katalikų fanatikas Fransua Ravaljakas jį nužudė.[1]

Henrikas IV Burbonas
Prancūzijos karališkieji titulai
Prieš tai:
Henrikas Valua
Grand Royal Coat of Arms of France & Navarre.svg
Prancūzijos karalius
1589-1610
Po to:
Liudvikas XIII Teisingasis

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Henrikas IV Burbonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 480 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jean-Pierre Babelon. Henri IV. Paris, Fayard, 1982
  • Gilles Bresson. Henri IV, Les années terribles dans l’ouest, étude, Éd. D’Orbestier, Le Château d’Olonne, 2007, ISBN 2-84238-098-3
  • Pierre Miquel. Les Guerres de religion. Club France Loisirs, 1980. ISBN 2-7242-0785-8
  • Nicola Mary Sutherland. Henry IV of France and the Politics of Religion. 1572–1596, 2 volumes, Intellect Books. 2002
  • Francois Bayrou. Henri IV le roi libre