Giulo Raimondo Mazzarino

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Giulio Raimondo Mazzarino
Cardinal Mazarin.jpg
Jules Mazarin
Kardinolų herbas, herbo vidurinė dalis yra individuali kiekvienam kardinolui
Kardinolų herbas, herbo vidurinė dalis yra individuali kiekvienam kardinolui
Gimimo vardas: Giulio Raimondo Mazzarino
Gimė: 1602 m. liepos 14 d.
Pescina, Neapolio karalystė
Mirė: 1661 m. kovo 9 d. (58 metai)
Vincennes, Prancūzija
Tautybė: Italų
Religija: Romos katalikas
Antrasis Prancūzijos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas: 1642 gruodžio 5 - 1661 kovo 9
Veikla: Dvasininkas, Kardinolas
Pareigos: Antrasis Prancūzijos ministras pirmininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Giulo Raimondo MazzarinoVikiteka

Jules Mazarin (1602 m. liepos 14 d. – 1661 m. kovo 9 d.) – italų kardinolas, diplomatas ir politikas, nuo 1642 iki 1661 Prancūzijos ministras pirmininkas.

Kardinolas yra žinomas, kaip meno ir juvelyrinių dirbinių, daugiausiai deimantų, kolekcionierius. Mirdamas savo deimantus jis paliko Liudvikui XIV, kai kurie deimantai dabar yra saugomi Luvre, Paryžiuje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Giulo Mazzarinis gimė Pescina mieste, Neapolio Karalystėje. Užaugo Romoje. Mazarin šeima kilusi iš Normandų karališkosios šeimos, Sicilijos. Pietro Mazzarino ir Ortenzia Buffalini sūnus, Alexander Mazzarino brolis(vėliau žinomas kaip Ekso provincijos arkivyskupas Michele Mazzarino). Jo tėvas buvo notaras. Dėl Cologne šeimos paramos Mazarin šeima susikūrė gerą padėtį visuomenėje. Jules Mazarinis studijavo Jėzuitų koledže, Romoje, tačiau atsisakė paklusti ten diktuojamai tvarkai. Vėliau įgijo daktaro laipsnį Romos „La Sapienza“ universitete. Po kardinolo Armand Jean du Plessis de Richelieu mirties buvo paskirtas Prancūzijos ministru pirmininku.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijos ministras pirmininkas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Rišeljė mirties Jules Mazarinis grįžo į Paryžių ir nuo 1642 m. gruodžio tapo ministru pirmininku. 1643 m. mirė karalius Liudvikas XIII. Karaliaus įpėdinis Liudvikas XIV, kuris buvo vos penkerių, šalies valdyti negalėjo iki pilnametystės. Iki 1661 m. už regentą jo motiną Oną Austrijietę valdė Jules Mazarinis. Mazarinis padėjo Onai Austrijietei plėsti jos galią.

Ministro pirmininko politika[taisyti | redaguoti kodą]

Mazarin toliau tęsė Richelieu anti Habsburgų politiką ir padėjo pagrindus Liudviko XIV ekspansinei politikai. Abu minėti kardinolai vykdydami politiką atidžiai sekė Švedijos politiką stengdamiesi nukreipti ją savo naudai. Švedija tuo tarpu siekė sustiprinti savo įtaką Baltijos jūroje ir dėl to pradėjo karą su danais. Siekdamas grąžinti švedus į kovą su Habsburgais Mazarinis padėjo švedams tarpininkaudamas jų taikos derybose su danais, pagal kurias Švedijai atiteko Ezelio ir Gotlando salos. Tačiau prancūzai nenorėjo sustiprinti nei Švedijos, nei savo ginamųjų vokiečių protestantų pozicijų ir tuo tikslu Mazarinis ne kartą kėlė sunkumų savo kovojančiai kariuomenei.

Rišeljė ir Mazarinis praktiškai įvedė kelis svarbiausius modernios, teritorinės valstybės principus, kurie yra veiksmingi iki pat dabar: valdovo asmuo pakeičiamas centralizuotai veikiančia (pirmiausia spaudos-pašto, o vėliau ir telegrafo-geležinkelio pagalba) biurokratijos ir įstatymų sistema, kuri savo teritorijoje veikia „visur vienodai“.

Įdomu[taisyti | redaguoti kodą]

…kai Prancūzijos ministras, kardinolas Mazarinis išleisdavo naują įstatymą dėl naujų mokesčių įvedimo ar senų padidinimo, paryžiečiai, kurdavo naujas pajuokiamo turinio daineles bei eilėraščius. Mazarinis klausdavo mokesčių rinkėjų: "Kaip ten liaudis? Ar ne buntavoja? " Ir, išgirdęs atsakymus apie daineles ir eilėraščius sakydavo: „Dainuoja, sakot? Jei dainuoja- tai mokės“.

Sąsaja su LDK[taisyti | redaguoti kodą]

Boguslovas Radvila studijavęs Olandijoje, apkeliavęs vos ne visą Europą, Prancūzijoje pasižymėjo kaip ūmus dvikovininkas, kartą iš kalėjimo jį ištraukė pats kardinolas Mazarinis.

Fantastika[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mazarinis yra vienas iš pagrindinių personažu A. Diuma romanuose „Vikontas De Braželonas“ ir „Po dvidešimties metų“. Romanuose Mazarinis vaizduojamas kaip godus ir trokštantis valdžios.
  • Mazarinis taip pat vaizduojamas Hallmark kino filme „La Femme Musketeer“. Asmenybe, ambicijomis ir išmintimi čia jis beveik identiškas Kardinolui Richelieu.
  • Mazarinis atsiranda ir „Le Chevalier Tempête“ serijose.
  • Mazarinio deimantų ieškojo, Arturo Konano Doilio, Šerlokas Holmsas
  • Faktai rodo, kad 1669 m. liepos 1 d. karaliaus Saulės Liudviko XIV asmeniniu įsakymu Pinerolo miesto gubernatoriaus markizo Sen Maro globai buvo perduotas paslaptingas nepažįstamasis, kurio veidą dengė šilkinė kaukė (vėliau liaudies valia virtusi geležine). Kalinys buvo įkurdintas Fenestrelio tvirtovėje, o 1687 m. perkeltas į kalėjimą Šv. Margaritos saloje. Dar po poros metų Sen Maras buvo paskirtas Bastilijos viršininku ir įsivežė į ją savo belaisvį, kuris 1703 m. lapkričio d. ten ir baigė savo liūdnas dienas. Jo drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Ši istorija greitai apaugo gandais. Vienoje iš versijų skelbiama, kad galingasis kardinolas Mazarinis požemyje įkurdino tikrąjį Liudviką XIV, o į sostą pasodino jo brolį dvynį – silpnavalį ir lengvai kontroliuojamą. Šios neįtikėtinos legendos motyvais buvo pastatyti keli filmai, viename jų – „Žmogus geležine kauke“ – vaidino Leonardo DiCaprio.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Р.Э.Дюпюи и Т.Н.Дюпюи. Всемирная история войн (1400–1800 год).-Санкт-Петербург×Москва., 2000
  • Katalikų Enciklopedia 1913