Didžioji dilgėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Urtica dioica
Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)
Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Eilė: Dilgėliečiai
(Wikispecies-logo.svg Urticales)
Šeima: Dilgėliniai
(Wikispecies-logo.svg Urticaceae)
Gentis: Dilgėlė
(Wikispecies-logo.svg Urtica)
Rūšis: Didžioji dilgėlė
(Wikispecies-logo.svg Urtica dioica)

Didžioji dilgėlė (lot. Urtica dioica) – dilgėlinių (Urticaceae) šeimos dilgėlių (Urtica) genties augalų rūšis.

Daugiametis, 60-150 cm aukščio, su dilginamaisiais plaukeliais žolinis augalas. Stiebas stačias, keturbriaunis, išauga iš šliaužiančio šakniastiebio, siekia iki 1m aukščio. Lapai priešiniai, širdiškai kiaušiniški, 8-17 cm ilgio ir 2-8 cm pločio. Tiek stiebai, tiek lapai apaugę paprastais, tuščiaviduriais, trapiais dilginamaisiais plaukeliais. Žiedai vienalyčiai, žali neryškūs, susitelkę į šluoteles, išsidėsto lapų pažastyse. Vaisius - ovališkas arba kiaušiniškas, 1,2-1,5 mm skersmens riešutėlis. Žydi liepos - spalio mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga puvenų ir azotinių medžiagų turtingose dirvose. Ypač vešliai auga prie sodybų, patvoriuose, krūmuose, drėgnuose miškuose (ypač lapuočių), upių pakrantėse.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jau 200 metų žinoma dilgėlių pašarinė vertė: jomis šeriamų karvių pienas riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir riebėja, vištos deda didesnius kiaušinius.

Kosmetikoje tinka plaukams stiprinti bei pleiskanų naikinimui.

Ilgi ir ploni, į šilką panašūs dilgėlių stiebų plaušai, kurie sudaro 8-12 % stiebų svorio, tinka audinių, virvių, špagato gamybai.

lapų gaunami žali, iš šaknųgeltoni dažai, tinkami konditerijoje, farmacijoje, parfumerijoje.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Lapuose yra 3,6 % riebalų, 19,7 % proteinų, iki 25 %cukraus, skruzdžių, acto sviesto rūgščių; taninų, glikozido, urticido, mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro ir kt.) 0,6 % askorbino rūgšties, B, K vitaminų, 48-116 mg karotino, 8 % chlorofilo.[1]

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Jauni pavasariniai, malonaus aromato dilgėlių lapai labai tinka maistui. Mitybinė lapų kokybė prilygsta ankštiniams augalams. Naudojama kaip maisto produktas sriuboms virti, salotoms.

Vaistinės augalo savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad dilgelė padeda esant artritui, podagrai, egzemai, esant ausų, nosies ir gerklės susirgimams. Pasižymi kraujavimą stabdančiu poveikiu, didina hemoglobino kiekį kraujyje, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Vaistinės žaliavos rinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistinei žaliavai pjaunama apie birželio vidurį dar nežydintys, iki 40 cm aukščio su pilnai užaugusiais lapais dilgėlių stiebai. Atžėlusias antrąją ir trečiąją žoles galima pjauti iki pirmųjų rudens šalnų. Peržydėjusių augalų lapai vaistinei žaliavai netinka, nes juose sumažėję gydomųjų savybių. Džiaunamos gerai perpučiamose pastogėse, paskleidžiant jas plonu sluoksniu. Galima džiovinti ir džiovykloje 45-50 °C temperatūroje. Gerokai apdžiuvę, bet dar netrupantys lapai nubraukiami nuo stiebų ir baigiami džiovinti. Iš 5,5-6,0 kg šviežios žolės gaunama 1 kg sausos žaliavos. Rečiau vaistinei žaliavai renkamos dilgėlių šaknys. Šaknys kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį, nuplaunamos ir džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje.

Gerai paruošta žaliava – trapūs, tamsiai žali, savotiško malonaus kvapo, karstelėjusio skonio.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Didžioji dilgėlė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka