Darbininkai iš Rytų

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
“Arbeitsbuch Für Ausländer“ – „Darbo knygelė svetimšaliams“. Pagrindinis dokumentas, reguliuodavęs „darbininkų iš Rytų“ patekimą į Reicho teritoriją 1942–1945 m.

„Darbininkai iš Rytų“ (vns. vok. Ostarbeiter) – apibrėžimas, priimtas Trečiajame Reiche apibūdinimui žmonių, išgabentų iš Rytų Europos šalių siekiant išnaudoti juos kaip nemokamą ar menkai apmokamą darbo jėgą[1] (1942–1944 m.). Vokietijos oficialūs asmenys (tarp jų ir tiesioginis termino autorius Hermanas Geringas) šiuo žodžiu pažymėdavo prievartinį darbą atliekančius asmenis, kilusius iš tų Rytų Europos šalių, kurios tapo sovietinėmis iki 1939 m. rugsėjo 17 d.

Egzistuoja ir kitas prasminis termino aiškinimas ir vartojimas: remiantis publikacijomis[1], šiuo terminu sovietų valdžia ir visuomenė apibūdindavo visus iš Trečiojo Reicho vokiečių valdžios deportuotus asmenis siekiant išnaudoti juos kaip darbo jėgą.

Pagrindinis kilmės regionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Darbininko iš Rytų“ antsiuvas, 1940–1945 m.

Daugiausia „darbininkų iš Rytų“ buvo atgabenama iš Ukrainos reichskomisariato (dabartinės Rytų Ukrainos ir Vakarų Rusijos teritorijos). Ukrainiečiai sudarė pagrindinę tų didžiulių grupių, tarp kurių taip pat buvo baltarusių, lenkų, rusų, dalį. Mažiausiai buvo totorių.[2]. Tautybė turėjo svarbią reikšmę atrenkant mergaites: padėti vokiečių namų šeimininkėms labiausiai tiko ukrainietės[3].

Labiausiai išvežimui tiko jauni ir stiprūs paaugliai (apie 16 metų amžiaus), vyresnio amžiaus žmonės buvo išvežami rečiau. 30% „darbininkų iš Rytų“ buvo nuo 12 iki 14 metų amžiaus. Iki 1943 metų lapkričio mėnesio atrenkamų asmenų amžiaus apribojimo riba buvo sumažinta iki 10 metų[2]. 50% asmenų, išvežtų iš Ukrainos teritorijos, buvo moterys.

„Darbininkai iš Rytų“, kurie buvo atgabenti iš Ukrainos reichskomisariato, privalėjo nešioti baltai mėlynos spalvos antsiuvus su užrašu „OST“[4], kurie informavo vokiečius apie tai, jog šis žmogus – „darbininkas iš Rytų“, ir sumenkindavo jo teises.

Darbo jėgos klasifikacijos terminologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reicho oficialiuosiuose dokumentuose yra informacijos apie tai, jog 1944 metų vasaros pabaigoje darbams į „Didžiojo Vokietijos Reicho“ teritoriją jau buvo išvežti 7 mln. 600 tūkstančių piliečių ir karo belaisvių[5]. Tokiu būdu, „darbininkai iš Rytų“ sudarė apytiksliai ketvirtadalį tų laikų Vokietijos ekonominės ir gamybinės galios[6][5].

Tarp darbininkų iš užsienio (vertimas pažodžiui iš vok.– Fremdarbeiter) buvo dirbtinai sukurta klasių sistema pagal kiekvieno konkretaus žmogaus tautybės priklausomybę tautų hierarchijai, priimtai nacionalsocializmo ideologijos:

1. Fremdarbeiter (vok. Fremdarbeiter – „užsienio darbininkas“) – darbininkai iš Skandinavijos ir Italijos valstybių[7].
2. Zvangsarbeiter (vok. Zwangsarbeiter – „priverstinis darbininkas“). Kategorija susidarė iš dviejų grupių:

2a. Militärinternierte (vok. Militärinternierte – „karo belaisvis“) – daugiausia karo belaisviai iš Europos šalių[5].
2b. Zivilarbeiter (vok. Zivilarbeiter – „civilis darbininkas“) – daugiausia lenkų belaisviai. Gaudavo sumažintą maisto davinį ir darbo užmokestį; buvo priversti dirbti ilgiau nei vokiečiai. Negalėjo naudotis visuomeniniais socialiniais patogumais ir dalyvauti viešuose susirinkimuose bei rodytis viešose vietose (pradedant nuo draudimo naudotis transportu iki jiems uždarytų restoranų ir cerkvių). Civiliams darbininkams buvo uždrausta užimti tam tikras nustatytas pareigybes; jie taip pat turėjo nešioti specialius juos išskiriančius antsiuvus.

3. Ostarbeiter (vok. Ostarbeiter – „darbininkas iš Rytų“ ) – daugiausia išvežti iš Ukrainos reichskomisariato. Buvo paženklinti žymeniu „OST“ (vok. „Rytai“ ) ir privalėjo egzistuoti žymiai sunkesnėmis sąlygomis nei, pavyzdžiui, „civiliai darbininkai“. Buvo priversti gyventi specialiuose lageriuose, aptvertuose spygliuota tvora ir prižiūrimuose apsaugos[2]. Buvo nuolatiniu žiaurumo ir nežmoniškumo taikiniu iš gestapo pusės ir buvo vokiečių naudojami kaip nemokama darbo jėga. Karo pabaigoje 5 mln. 500 tūkstančių „darbininkų iš Rytų“ sugrįžo į SSRS[5].

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečiasis Reichas susidūrė su pramonės krize dar 1941 metais. Krizė kilo dėl to, jog labai didelė dalis darbininkų vokiečių išėjo į frontą. Todėl valstybės, vykdančios aktyvų grobikišką karą, poreikiai tik augo. Hermanas Geringas slavų klausimo sprendimo metu tvirtino[4]:

Geriausia išeitis yra visų jaunesnių nei 15 metų vyrų Ukrainoje nužudymas


Vis dėlto po to suprato, jog darbas iki mirties vokiečių darbo stovyklose bus žymiai praktiškesnis variantas. Norėdamas nukreipti Reicho ekonomikos kreivę priešinga linkme, H. Geringas nusprendžia į Vokietiją atgabenti žmones iš Vermachto užgrobtų Rytų Europos teritorijų (daugiausia Ukrainos SSR) ir panaudoti juos karo pramonės poreikiams. Šie darbininkai buvo pavadinti „darbininkais iš Rytų“[4].

Atranka ir verbavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų karo belaisviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia buvo išnaudojamai sovietų karo belaisviai, kuriuos pagal kilmę taip pat galima laikyti „darbininkais iš Rytų“. Lentelėje pateikiami duomenys[8] apie sovietų karo belaisvių skaičių, kalintų Vyriausiosios Vermachto vadovybės (OKW – vok. Oberkommando der Wehrmacht) lageriuose ir laikytų papildoma darbo jėga Vokietijos ekonomikoje 1942–1945 m.[8] Pastaba: lentelė sudaryta pagal vokiečių apskaitos duomenis, saugomus Vokietijos federaliniame ir karo archyvuose bei Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centriniame archyve, taip pat karo istorijos šaltiniais, išleistais VFR. Duomenys rodo[8]:

Karo belaisvių kiekis pagal datą Iš viso OKW lageriuose Priverstiniai darbai Reiche
(koncentracijos stovyklos)
1942 m. vasario 1 d. 1020531 147736 1168267
1942 m. kovo 1 d. 976458 153674 1130132
1942 m. balandžio 1d. 643237 166881 810118
1942 m. birželio 1 d. 734544 242146 976690
1942 m. rugsėjo 1 d. 1675626 375451 2051077
1942 m. spalio 1 d. 1118011 455054 1573065
1942 m. lapkričio 1 d. 766314 487535 1253849
1943 m. sausio 1 d. 1045609 nėra duomenų -
1943 m. vasario 1d. 1038512 493761 1532273
1943 m. liepos 1 d. 647545 505975 1 153520
1943 m. rugpjūčio 1 d.[9] 807603 496106 1303709
1943 m. gruodžio 1 d. 766314 564692 1331006
1944 m. kovo 1 d. 861052 594279 1455331
1944 m. gegužės 1 d. 877980 618528 1496508
1944 m. birželio 1 d. 875733 618528 1494261
1944 m. rugpjūčio 1 d. 889309 631559 1520868
1944 m. rugsėjo 1 d. 905864 765444 1671308
1944 m. spalio 1 d. 911990 nėra duomenų -
1944 m. lapkričio 1 d. 929100 nėra duomenų -
1945 m. sausio 1 d. 930287 750000 1680287
1945 m. balandžio 25 d. - - 800000

Pagrindinis oficialus šios informacijos šaltinis yra pranešimai apie žmonių netektis, gauti tarpininkaujant fronto, kariuomenės susivienijimams, junginiams, atskiroms dalims. Kiekvieną mėnesį dokumentus analizuodavo, pildydavo Generaliniame štabe. Po to duomenys būdavo perduodami į OKW būstinę[8].

Po kruopščios visų šaltinių analizės buvo nustatyta, kad per vienerius karo metus dingo be žinios ir pateko į nelaisvę 5 mln. 59 tūkst. Sovietų karo belaisvių, tarp kurių 500 tūkst. pašauktų per mobilizaciją karo prievolininkų, tačiau priešininkų pagrobtų per karinius dalinius[8].

Kaip paaiškėjo per paskutinius tyrinėjimus, ne visi dingę be žinios buvo belaisviai. Apie 450–500 tūkst. žm. Faktiškai mirė arba, būdami sunkiai sužeisti, liko priešininkų užimtame karo lauke[10].

Savanoriai iš okupuotų rajonų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. fotografija

Išankstinė kampanija dėl „darbininkų iš Rytų“ buvo pradėta vykdyti Vokietijos 1942 metų sausį užgrobtose teritorijose. Ją vykdė užsienio darbininkų panaudojimo generalinis inspektorius Fricas Zaukelis[4]. Pirmas į Vokietiją išvykstantis traukinys buvo perpildytas[11]. Pasiūla buvo tokia didelė, jog išvykimas buvo nukeltas į sausio 22 dieną, kuomet jis ir įvyko[4]. Zdolbunove traukiniu važiuojantiems ukrainiečiams duodavo virtas sojų kruopas iš vokiečių lauko virtuvių, o kitose stotyse[12] tokias pačias kruopas, tik lygiomis dalimis su pelių išmatomis[13]. Nors kampanijos pranešimai skelbė, jog dauguma ukrainiečių patenkinti darbu laisvoje Vokietijoje, tačiau iš tiesų ten juos pasitiko nežmoniškos sąlygos[4], ir kampanija prarado savo efektyvumą. Todėl žmones į Vokietiją pradėta varyti jėga[4].[14]

Prievartinis išsiuntimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių okupacinės valdžios palakatas, skelbiantis apie jaunuolių išsiuntimą darbams į Vokietiją. Kijevas, 1943 m. gegužės 31 d.

Nuo tada, kai Ukrainos reichskomisariatą pasiekė žinios, jog „darbininkų iš Rytų“ gyvenimo sąlygos Ukrainoje toli gražu nėra žmoniškos, savanorių srautas greitai išseko. Todėl vokiečiai ėmė jėga suiminėti žmones, dažniausiai pretekstu naudodami deportaciją minios žmonių, atėjusių į pamaldas cerkvėse ar sporto varžybas. Ištisi būriai žmonių, sekamų automatų taikikliais, žengė prie sunkvežimių, nuvešiančių juos į vergovę Trečiajame Reiche.[15]

Reichskomisaras Erikas Kochas gavo įsakymą – užtikrinti 450 tūkst. naujų darbuotojų srautą iš Ukrainos teritorijos per metus, naudojant pačius žiauriausius metodus. Vokiečių dokumentai byloja apie tai, jog ukrainietis „darbininkas iš Rytų“ buvo priverstas dirbti „iki mirties“. Nepaisant to, jog kas mėnesį 40 tūkst. ukrainiečių būdavo išsiunčiami į Vokietiją kaip „darbininkai iš Rytų“, ginkluotųjų pajėgų ministras Albertas Špėras nuogąstavo, jog darbo tempai lėtėja. Faktiškai tai reiškė, jog kas mėnesį mažiausiai 40 tūkst. „darbininkų iš Rytų“ mirdavo[16].

Fricas Zaukelis viename iš vidaus dokumentų Rytų teritorijų ministro Alfredo Rozenbergo reikalavo, jog per artimiausius keturis mėnesius į Reichą būtų atsiųsta 1 milijonas vyrų ir moterų – apytikriai 10 tūkst. žmonių per dieną. Daugiau nei trečdalis iš tų žmonių buvo atsiųsti iš Ukrainos.

Visų pagrindinių Ukrainos miestų gatvėse vokiečių armija gaudydavo jaunus vaikinus ir paneles ir išsiųsdavo juos į Vokietiją kaip vergus – išnaudotus pačiomis blogiausiomis ir pavojingiausiomis darbo sąlygomis. Vienas iš vokiečių administracijos siekių buvo nuolatinis gyventojų skaičiaus mažinimas užgrobtuose miestuose. To buvo pasiekiama marinant žmones badu ir deportuojant[16]. 1942 metų rugsėjo 3 dieną Adolfas Hitleris davė įsakymą atvežti į Vokietiją 500 tūkst. ukrainiečių moterų, jog vokietės būtų atlaisvintos nuo namų ruošos darbų. A. Hitleris buvo įsitikinęs, jog ukrainiečių tautos šaknys yra iš dalies vokiškos, kadangi ostgotai ir vestgotai gyveno tose teritorijose prieš 1800 metų. Dėl šios priežasties nesuteršta ukrainiečių moterų kaimiška dorybė jį traukė. Iš viso 15000 tūkst. merginų buvo atvežtos į Vokietiją darbui namuose[16].

Darbo sąlygos ir atlygis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje „darbininkai iš Rytų“ gyveno dviejų tipų lageriuose:

  1. pavieniuose lageriuose, pastatytuose iš stambių kompanijų, tokių kaip Henkel ir Opel, lėšų. Darbas juose tęsėsi 12 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę.
  2. specialiuose lageriuose, saugomuose pavienių saugos struktūromis, žinomomis kaip „Werkschütz“. Darbas juose taip pat tęsėsi 12 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę.
„Darbininkė iš Rytų“ Vokietijoje, 1945 m. Naujieji metai

Už darbą buvo mokama tris kartu mažiau nei vokiečių darbininkams. Alga buvo padalinta tokiu būdu, kad jos vos užtekdavo menkai pavalgyti, apsirengti ir įsigyti pirmo būtinumo reikmenis. Dauguma autoritetingų mokslininkų teigia, jog dažniausiai kompanijos apskritai nemokėdavo už „darbininkų iš Rytų“ ir civilių darbininkų vargą, tokiu būdu palaipsniui juos sunaikindami[5].


Tie, kuriems vis dėlto mokėjo, gaudavo atlyginimą atspausdintais popieriniais pinigais arba ženkliukais, panašiais į pašto ženklus, kurių buvo galima įsigyti tik ribotais kiekiais ir tik specialiose parduotuvėse, esančiose netoli lagerių. Vokiečių vyriausybė įstatymiškai nustatė prastesnes maitinimo sąlygas, palyginus su kitomis priverstinių darbininkų grupėmis Trečiajame Reiche. Alkis ir primityvios gyvenimo sąlygos buvo standartinės tų žmonių sąlygos Nacių Vokietijoje.

„Darbininko iš Rytų“ ženkliukas, 1942–1945 m.

Reikia pripažinti, jog buvo atvejų, kuomet už darbą buvo mokama grynaisiais, vis dėlto, kaip tvirtina buvę kaliniai-„darbininkai iš Rytų“, pinigų (6-8 ženkliukų) pakakdavo nebent buteliui alaus mieste[13]. Baigiantis karui, gyvenimo sąlygos ir atlyginimai truputį pagerėjo, 1943 metais vokiečių vyriausybė netgi įvedė taupomąsias knygeles „darbininkams iš Rytų“[17]. Buvo suvaržytos „darbininkų iš Rytų“ laisvės persikelti ar pasirinkti buvimo vietą (dažniausiai tai buvo darbo lageriai), jiems buvo uždrausta lytiškai santykiauti su vokiečiais[2]. Jie galėjo būti spardomi, iš jų galėjo tyčiotis ar netgi juos užmušti, ir už tai vokiečiams grėsė labai menkos nuobaudos. Mėginančius bėgti „darbininkus iš Rytų“ nužudydavo, palikdami jų lavonus kaip pamoką kitiems. Už savo darbo vietos apleidimą taip pat grėsė mirtis[2]. Daug „darbininkų iš Rytų“ žuvo, kai sovietų aviacija bombardavo gamyklas. Daugelis taip pat buvo tiesiog sunaikinti, kadangi buvo įsakyti nepalikti nė vieno gyvo šios kategorijos darbininko. Tik nedaugeliui pavyko išgyventi ir grįžti atgal į Ukrainą, kur jie ir pasakojo savo siaubingas istorijas. Kaip tikina ukrainiečių kino dailininkas Jurijus Grigorovičius, yra žinomas atvejis, kuomet mergaitė nusipjovė staklėmis sau pirštus tam, jog būtų išsiųsta namo[4]. Mergaites taip pat siųsdavo namo jeigu jos tapdavo nėščiomis[2], tačiau tokia praktika buvo greitai nutraukta Reicho įsakymu, nes mergaitės ėmė specialiai tapti nėščios, kad jas išsiųstų į tėvynę.

Skaičiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

14-metis ukrainietis „darbininkas iš Rytų“. 1945 m. fotografija.
  • Per laikotarpį, kuomet vokiečiai buvo okupavę Vakarų Europą, bei per II-jį Pasaulinį karą daugiau nei 3 mln. Žmonių buvo išvežti į Trečiąjį Reichą kaip „darbininkai iš Rytų“. Niurnbergo proceso kaltinamosiose išvadose dėl pagrindinių vokiečių karo nusikaltėlių nurodyta, jog iš Sovietų Sąjungos vokiečių okupacinės jėgos prievarta išvežė 4 mln. 979 tūkst. civilių gyventojų.[1]
  • Apskritai oficialūs sovietų skaičiai maždaug atitinką visuotinius ir svyruoja tarp 6,8-7,0 mln. žmonių, tarp jų karo belaisvių – 2 mln. (1,1 mln. mažiau negu rodo vokiečių duomenys), o civilių asmenų – nuo 4,8 iki 5 mln. žmonių[1]. Kai kuriuose dokumentuose skaičiai siekia 5 mln. 500 tūkst.[2].
  • Nuo 2/3 iki ¾ iš visų „darbininkų iš Rytų“ buvo ukrainiečiai. Prof. Kondiuforas publikavo savo tyrinėjimų skaičius, kurie rodo, jo per II-jį Pasaulinį karą 2 mln. 244 tūkst. ukrainiečių buvo deportuoti vergovei į Vokietiją. Pagal kitą statistiką ukrainiečių buvo 2 mln. 196 tūkst. 166 (Dallin, p. 452)

Gali būti, jog į abi šias statistikas nėra įtraukta keletas šimtų tūkstančių ukrainiečių iš Galicijos teritorijos, kur jaunuoliai taip pat buvo mobilizuoti į statybos batalionus „Baudienst“ . Jaunuoliai dažnai rinkdavosi tarp statybos batalionų ir darbo Vokietijoje, todėl galutiniai skaičiai gali pasiekti 2 mln. 500 tūkst. ukrainiečių tautybės žmonių[4].

Darbas ir užimtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moterų „darbininkių iš Rytų“ likimas buvo šiek tiek geresnis nei vyrų. Jos buvo įdarbintos žemės ūkio, ginklų gamybos, naudingųjų iškasenų gavybos, metalo apdirbimo bei geležinkelių tiesimo darbuose[4]. 2 mln. ukrainiečių dirbo ginklų gamyklose ir fabrikuose, įskaitant ir gamybą V-2 klasės raketų gamybą Penemiundėje[4].

Į Trečiąjį Reichą atvykę „darbininkai iš Rytų“ patekdavo į išankstinius lagerius, atliekančius rūšiavimo funkciją, kuriuose kompanijų atstovai (būsimi darbdaviai) atrinkinėdavo būsimus darbininkus. Ford-Werke AG Kelne ir Opel Ruselheime kiekvieni rinkosi žmones savo reikmėms. Iš viso vergovinis „darbininkų iš Rytų“ ir civilių darbininkų darbas buvo naudojamas daugiau negu 200 kompanijų, tarp jų Daimler-Benz, Deutsche Bank, Siemens-Schuckertwerke, Volkswagen, Hoechst, Dresdner Bank, Krupp, Allianz, BASF, Bayer, BMW ir Degussa[18] [19]. Nepaisant to, jog daugelis „darbininkų iš Rytų“ buvo užimti darbu didelėse Reicho karo kompanijose, kai kuriems teko dirbti viduriniuose ir mažuose fabrikų padaliniuose; ir mažos ir didelės įmonės buvo oro atakų tikslu[20].

„Darbininkų iš Rytų“ darbas buvo pripažintas produktyviu ir naudingu. „Darbininko iš Rytų“ vyro našumas buvo prilyginimas 60-80 % nuo vokiečių darbininkų našumo, moterų darbo našumas prilygo 90-100 % nuo vokiečių atitikmens»[4].

„Darbininkai iš Rytų“ ir medicininiai eksperimentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 metų rugsėjo 6 dieną vidaus reikalų ministras Henrichas Himleris davė įsakymą, kuriuo nurodoma sunaikinti visus Reicho psichiatrinėse ligoninėse esančius „darbininkus iš Rytų“:[21]:

'Nuo „darbininkų iš Rytų“ skaičiaus padidėjimo…atvežtų į Trečiąjį Reichą kaip darbo jėga, pasitaiko vis daugiau atvejų, kuomet Vokietijos psichiatrinės ligoninės pripažįsta juos protiškai neįgaliais…

Sumažėjus vietos Vokietijos ligoninėse, bus neįmanoma laikyti tų nesveikų žmonių, kurie, netolimoje ateityje, ilgą laikotarpį nebus tinkami darbams Vokietijos įmonėse


Tikslaus skaičiaus žmonių, sunaikintų vokiečių psichiatrinėse ligoninėse pagal šį įsakymą, nepavyko nustatyti iki šių dienų. Šiuo metu žinomi skaičiai yra tokie: iš 189 į Kaufboireno psichiatrinę ligoninę išsiųstų „darbininkų iš Rytų“ 49 numirė iš bado arba dėl mirtinų infekcijų[21].

Repatriacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sugrįžimas į tėvynę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mergaitė „darbininkė iš Rytų su antsiuvu „OST“, paleista iš lagerio

Po II Pasaulinio karo pabaigos daugelis „darbininkų iš Rytų“ buvo patalpinti į pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų lagerius, iš kur daugelis buvo iškeltas į filtracinį lagerį Kemptene (sovietų okupacinė zona) dėl asmenybės nustatymo procedūros ir išsiuntimo atgal į šalį, iš kurios jie atvykę, daugiausia į SSRS. Tam, jog įtikintų darbininkus iš SSRS grįžti į tėvynę, sovietų valdžia naudojo specialias agitbrigadas.

Tam tikra dalis „darbininkų iš Rytų“(mažiausiai 30%)[2] pateko į Vokietiją būdami paaugliai, atskirti nuo tėvų, todėl tai darė įtaką jų mintims apie sugrįžimą. Dauguma buvusių Reicho darbininkų, atsidūrusių prancūzų ar anglo-amerikiečių okupacinėse zonose, privalėjo grįžti į šalis, pasirašiusias Jaltos susitarimą, kuris numatė, kad SSRS ir Jugoslavijos piliečiai turi grįžti į gimtąsias šalis, nepriklausomai nuo savo noro[3]. Ta nedidelė „darbininkų iš Rytų“ dalis, kurie suprato J. Stalino represijų grėsmę, atsisakė grįžti. Tie „darbininkai iš Rytų“, kurie buvo sovietų[22] okupacinėje zonoje[22] namo sugrąžinti automatiškai.[22]

1945 metų spalio mėnesį generolas Dvaitas Eizenhaueris uždraudė sovietų ir jugoslavų piliečiams, esantiems amerikiečių įtakos zonoje, naudoti jėgą ir prievartą siekiant priversti „darbininkus iš Rytų“ repatrijuoti. Kai kurie iš buvusių „darbininkų iš Rytų“, savo noru dirbusių vokiečių šeimų namų ūkiuose, susidūrę su būtinybe grįžti į SSRS, baigė savo gyvenimus savižudybe[4].

„Darbininkų iš Rytų“ likimas SSRS[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grįžusius į tėvynę „darbininkus iš Rytų“ neretai pripažindavo tėvynės išdavikais. Buvo vykdomos didžiulės tų žmonių deportacijos iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų į atskirus Sovietų Sąjungos regionus (pvz., (Kazachijos stepes), kur jie dažniausiai negalėdavo siekti aukštojo mokslo[2] bei pretenduoti į kitas Sovietų Sąjungos piliečio teises. Grįžusieji iš vokiečių vergovės buvo morališkai ir fiziškai sužaloti, dar daugiau, jie buvo laikomi asmenimis, kurių lojalumas esamai Sovietų Sąjungos santvarkai yra abejotinas, todėl tai taip pat juos diskriminavo[2].

Publicistiniuose šaltiniuose[15] taip pat randama duomenų, jog buvusių „darbininkų iš Rytų“ pasuose buvo štampai, žymintys tų žmonių buvimą Trečiajame Reiche karo metu. Analogiški žymenys buvo ir jų artimųjų pasuose. Dėl to žmonės nebūdavo priimami į tam tikrus darbus ir dėl sovietų visuomenės ypatingumo buvo viešai aptarinėjami. Daugelis vokiečių nelaisvės aukų tvirtino, jog per visą savo likusį gyvenimą nuolatos kentė kitų žmonių pažeminimą, kaltinimus dėl to, jog esą jie tuo metu, kai Ukrainoje siautėjo grobikai[15], Trečiajame Reiche gyveno komfortiškai. Kai kada prieš buvusius „darbininkus iš Rytų“, šiems grįžus iš vergovės, buvo vykdomos represijos, jie tremiami į staliniškus lagerius, kai kurie netgi sušaudomi kaip kolaborantai[22].

Išmokos ir retribucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių paminklas nužudytiems lenkų priverstiniams darbininkams (per 1941–1944 metų sušaudymą) Limperichas, Bona, Vokietija

Apskirtai išmokos[22] „darbininkams iš Rytų“ ir nacizmo aukoms šiuolaikinėse NVS šalyse iš Vokietijos pusės išreiškia geranoriškumą. 1944 metais buvo įkurtas specialus fondas, sudarantis 10 mln. markių, skirtas „darbininkų iš Rytų“ išmokoms. Iš daugiau nei 2 milijonų buvusių „darbininkų iš Rytų“, gyvenančių Ukrainos teritorijoje, kvalifikuoti ir patvirtinti kaip turintys teisę į išmokas buvo 700 tūkst. žmonių. Jiems buvo išmokėtos vienkartinės 4300 markių pašalpos. Nemaža dalis pašalpų taip ir nepasiekė savo adresatų[23].

Ukrainiečiai „darbininkai iš Rytų“ gavo 5 kartus mažesnes išmokas, nei jų „likimo broliai“ lenkai. 2006 metais išmokų mokėjimas pasibaigė.[23]

Ukrainiečių „darbininkų iš Rytų“, kurie per II Pasaulinį karą prievarta dirbo Austrijoje, atžaloms nuo 2006 metų suteikta teisė mokytis ir įgyti profesiją toje šalyje. Tam tikslui austrų vyriausybė skyrė 25 mln. eurų[24].

Literatūra ir dokumentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Вербицкий, Георгий Григорьевич (2004). Остарбайтеры: История россиян, насильственно вывезенных на работы в Германию во время Второй мировой войны. СПб.: С.-Петерб. ун-та. pp. 240 стр. ISBN ISBN 5-288-03571-7. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba) (Библиотека журнала «Новый Часовой»)
  • Вертилецкая, Елена Григорьевна. „Репатрианты в Свердловской области в 1943 - начале 1950-х гг..pdf“ (PDF) (rusų). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2005-04-27. Nuoroda tikrinta 2009-04-21.
  • Вониш А., Кнолль Х., Руггенталер П., Штельцль-Маркс Б.;, Нац. арх. Респ. Беларусь, Бел. респ. фонд «Взаимопонимание и примирение» (2003). Оstarbeiter = Остарбайтеры: Принуд. труд бел. населения в Австрии: Док. и материалы. Грац, Австрия: Ин-т по исслед. последствий войн. pp. 324 стр.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  • В.Н.Земсков. (1991 г.). „Рождение «второй эмиграции» (1944—1952)“ (rusų). // Социологические исследования. 1991, #4. С.3-24. Suarchyvuota iš originalo 2001-02-11. Nuoroda tikrinta 2009-04-21. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  • Полян, П. М. Жертвы двух диктатур : Остарбайтеры и военнопленные в третьем рейхе и их репатриация / Ин-т географии РАН, Ин-т по изуч. последствий войн им. Л.Больцмана. -М.: Ваш выбор ЦИРЗ, 1996. – 442 с, ил. Библиогр.: с. 412–416. Указ. имен, геогр. назв.: с. 421–439.
  • Полян, П. М. Жертвы двух диктатур : Жизнь, труд, унижение и смерть сов. военнопленных и остарбайтеров на чужбине и на родине / Ин-т географии РАН. – М.: РОССПЭН, 2002. – 895 с, ил.- Библиогр.: с.841-855. Указ.: с.857-892.
  • Белорусские остарбайтеры. Угон населения Беларуси на принудительные работы в Германию. Документы и материалы в двух книгах. Книга первая. 1941–1942. – Минск, 1996. – 302 с. Книга вторая. 1943–1944. – Минск, 1997.- 471 с.
  • Белорусские остарбайтеры / Гос. ком. по архивам и делопроизводству Респ. Беларусь и др. – М., 1998 Кн. 3 : Репатриация, 1944–1951: Документы и материалы: В 2 ч. Ч.1/ редкол.: Адамушко В. И. и др.; Сост.: Кнатько Г. Д.(рук.) и др. – 367 с, ил.
  • Преодоление рабства. Фольклор и язык остарбайтеров, 1942–1944. / публ. подгот. Чистова Б. Е., Чистов К. В. – М., 1998. – 199 с.
  • Вербицкий, Г. Г. Остарбайтеры: История россиян, насильственно вывезенных на работы в Германию во время Второй мировой войны. Изд 3-е, испр. – СПб., Изд-во С.-Петерб. ун-та, 2004. (Библиотека журнала «Новый Часовой»).
  • Белорусские остарбайтеры: Историко-аналитическое исследование. Минск: НАРБ, 2001. 336 с.
  • Борозняк, А. И. Трагедия остарбайтеров в зеркале исторической науки и исторического сознания ФРГ // Вехи российско-германских отношений (40-90-е годы XX века). – Волгоград, 2001. – Вып. 1. – С. 119–127.
  • Зайончковская, Ж. А. Остарбайтеры: в Германии и дома. (По материалам анкетного обследования) / Ж. А. Зайончковская, П. М. Полян // In memoriam: Ист. сб. памяти Ф. Ф. Перченка. – М., 1995. – С. 396–413.
  • Полян, П. М. Советские граждане в рейхе: сколько их было? / П. М. Полян // Социологические исследования (Социс).- 2002.- № 5.- С.95-100.
  • Остарбайтеры среди других иностранных рабочих в рейхе (1942–1944 гг. // Национальное возрождение России.
  • Остарбайтеры // Демоскоп Weekly.- 2001.- № 15-16.- 9-22 апр.[Электронная версия бюл. Население и общество /Центр демографии и экологии человека Ин-та народнохозяйств. прогнозирования РАН].

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Остарбайтеры“ (rusų). Демоскоп Weekly. Nuoroda tikrinta 2008-02-15.
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 [Полян, Павел. „Остарбайтеры“ (rusų). Проект «Журнальный зал». Nuoroda tikrinta 2008-02-15.
  3. ↑ 3,0 3,1 Полян, Павел. „Принудительные миграции: предыстория и классификация“ (rusų). memo.ru. Suarchyvuotas originalas 2011-09-21. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  4. ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 Gregorovich, Andrew. „World War II in Ukraine: Ostarbeiter Slave Labor“ (anglų). InfoUkes.com. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 Herbert, Ulrich (Universitaet Freiburg). „The Army of Millions of the Modern Slave State: Deported, used, forgotten: Who were the forced workers of the Third Reich, and what fate awaited them?“ (anglų). University of the West of England. Suarchyvuotas originalas 2011-06-04. Nuoroda tikrinta 2008-02-14.
  6. ↑ Michael Thad Allen, «The Business of Genocide», The University of North Carolina Press, 2002. p. 1
  7. ↑ . John C. Beyer, Stephen A. Schneider, Forced Labor under Third Reich, Часть 1 Archyvuota kopija 2009-03-19 iš Wayback Machine projekto. Часть 2 Archyvuota kopija 2009-03-19 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Статья на soldat.ru «Пленные и пропавшие без вести» Archyvuota kopija 2010-04-08 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Примечание Archyvuota kopija 2010-04-08 iš Wayback Machine projekto.: В период с февраля 1942 по август 1943 г. в этих сведениях не учтены военнопленные, содержавшиеся в сборных и пересыльных лагерях, находившихся в зоне ответственности командования сухопутных сил Германии (ОКХ). С осени 1943 г. они перешли в подчинение верховного главнокомандования Германии (ОКБ).
  10. ↑ ЦАМО РФ. Ф. 13, оп. 3028, д. 8, л. 1-2.
  11. ↑ А. Кузнецов. Бабий Яр. журнал «Юность», 1966 г.[1] Archyvuota kopija 2006-11-06 iš Wayback Machine projekto.
  12. ↑ Бамм, Питер (2006). Невидимый флаг. За линией фронта. Мемуары (6000 leid.). Москва: Центрполиграф. p. 269. ISBN 5-9524-2146-6.
  13. ↑ 13,0 13,1 Жежера, Виталий (2007-02-16 (№310)). „Дед Сёмка носил знак ”OST” тридцать месяцев“ (rusų). "Газета по-українськи". Nuoroda tikrinta 2008-02-16. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  14. ↑ СТЕПАНЕНКО, Ярослава. „Как жил Киев в годы оккупации?“ (PDF) (rusų). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2011-08-21. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  15. ↑ 15,0 15,1 15,2 Volfovska, Yulia. „Challenging WWII Taboos“ (anglų). What's On Kyiv. Suarchyvuotas originalas 2012-01-28. Nuoroda tikrinta 2008-02-14.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Trinkl, Garth (2006-04-19). „Largest Holocaust Archives In The World, In Bad Arolsen Germany, To Be Opened And Fully Digitized For World-Wide On-Line Study“ (anglų). RenaissanceResearch.BlogSpot.com. Nuoroda tikrinta 2008-02-14. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre |author-link= (pagalba); Patikrinkite |author-link= reikšmę (pagalba)
  17. ↑ „Lebenswirklichkeiten. Menschen Unter Menschen“ (PDF) (vokiečių). kreuznacherdiakonie.de. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-09-29. Nuoroda tikrinta 2008-02-24.
  18. ↑ „Comprehensive List Of German Companies That Used Slave Or Forced Labor During World War II Released“ (anglų). American Jewish Committee. 1999-12-07. Suarchyvuotas originalas 2008-04-08. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  19. ↑ Cohen, Roger (1999-02-17). „German Companies Adopt Fund For Slave Laborers Under Nazis“ (anglų). NY Times. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  20. ↑ Reinhold Billstein (Editor) Working for the Enemy: Ford, General Motors, and Forced Labor in Germany During the Second World War – Berghahn Books (November 2000) ISBN-10: 1571812245
  21. ↑ 21,0 21,1 „Medical Murder: Forced Labourers in Psychiatry“ (anglų). Universität Hamburg. Suarchyvuotas originalas 2012-02-01. Nuoroda tikrinta 2008-02-15.
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 22,3 22,4 В.Н.Земсков. „Рождение «второй эмиграции» (1944-1952)“ (rusų). // Социологические исследования. 1991, #4. С.3-24 1991 г. Suarchyvuota iš originalo 2001-02-11. Nuoroda tikrinta 2008-02-21.
  23. ↑ 23,0 23,1 Колишні остарбайтери вважають, що їх обдурили Archyvuota kopija 2008-03-15 iš Wayback Machine projekto.
  24. ↑ „Потомки украинских остарбайтеров смогут бесплатно получить образование в Австрии“ (rusų). 04 апреля 2006, 11:16. Nuoroda tikrinta 2008-02-16. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Darbininkai_iš_Rytų&oldid=7204883"