BTR-40

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
BTR-40
Tipas šarvuotasis transporteris
Kūrėjas V. Dedikovo KB, GAZ
Šalis TSRS
Sukurta 1950 m.
Gaminta 1950 - 1958 m.
Gamintojas GAZ
Pagaminta vienetų nd
Naudota 1950-iki dabar
Charakteristikos
Ekipažas 2 (+8)
Masė (t)
Kovinė masė (t) 5,3
Ilgis (m) 5,00
Plotis (m) 1,90
Aukštis (m) 1,83
Šarvo storis (mm) 6-8
Pagrindinis ginklas SG-43 Goryunov
kulkosvaidis
Kalibras 7.62 mm
Papildomi ginklai
Važiuoklė (formulė) 4×4
Kelio prošvaisa 0,275—0,4
Variklis GAZ-40
Variklio galia (AJ, (kW)) 78 AJ (58 kW)
Kuras Benzinas
Nuotolis plentu (km) 285
Važiavimo greitis (km/h) 80
Plaukimo greitis (km/h) -
Įveik.sienelės aukštis (m) 0,47
Įveik.griovio plotis (m) 0,35
Įveik.įkalnė 30°
BTR-40 Batey ha-Osef muziejuje (Izraelis)


BTR-40 – TSRS šarvuotasis transporteris, gamintas 1950–1958 m. TSRS karinėse pajėgose pradėtas naudoti 1950 m. Pavadinimas BTR – rusiško pavadinimo бронетранспортер (šarvuotasis transporteris) santrumpa.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu TSRS negamino jokių šarvuotųjų transporterių. Karo metu buvo suprasta, kad transporteriai labai svarbūs, bet transporterių vis tiek negamino, nes pramonė buvo apkrauta tankų ir artilerijos savaeigių gamyba.

Karo metu naudojo iš sąjungininkų nuomotus (angl. lend-lease) šarvuotuosius transporterius, nors jų nepakako, ir trofėjinius vokiečių transporterius. Stingant šios technikos karo metu Raudonoji armija naudojo tankinius desantus (ant tankų sulaipintus automatininkus), tačiau tankinių desantininkų daug žūdavo, kadangi nuo ugnies juos gynė tik tanko bokštelis.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui šarvuotųjų transporterių sukūrimas ir apginklavimas jais buvo pripažinti pirmaeiliais uždaviniais. Buvo numatyta, kad tai bus masinės gamybos mašinos, todėl transporteriai turėjo būti paprastos ir pigios ratinės mašinos, gaminamo iš serijinių sunkvežimių detalių ir agregatų.

Pirmojo tarybinio ratinio šarvuotojo transporterio (projektas pavadintas „objektu 141“) buvo pradėtas Gorkio automobilių gamyklos konstruktorių biure 1947 m. pagal sunkvežimį GAZ-63 (formulė 4×4), imto serijiškai gaminti 1947 m. Konstravimui vadovavo konstruktorius V. Rubcovas (В.К. Рубцов).

Ginkluotėn priimtas 1950 m., gamintas toje pačioje GAZ gamykloje maždaug iki 1960 m.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

BTR-40 yra dviašis, su visais varančiais ratais. Korpusas nešantis dėžiškas, iš viršaus atviras, suvirintas iš 6-8 mm šarvinio plieno lakštų. Galinėje sienelės – dvivėrės durys desantui, šonuose – atverčiamos durelės įgulai. Pirmieji variantai turėjo briaunotus bortus, kurie vėliau buvo pakeisti paprastais stačiais.

Bortuose – keturios ambrazūros šaudyti automatais AK-47 ir karabinais SKS.

Priekyje – karbiuratorinis 6 cilindrų keturtaktis vidaus degimo variklis GAZ-40 (tai 48 AG forsuotas GAZ-63 variklis). Bakų talpa – 122 l benzino.

Priekyje įrengta ir iki 4500 kg pajėgumo gervė, perimantį galią iš pavarų dėžės.

Radijo įranga – radiostotis 10-RT-12 (rus. 10-РТ-12).

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. pagamintas antras variantas buvo ginkluotas 14,5 mm KPV kulkosvaidžiu, kuris buvo sumontuotas mažame iš viršaus atvirame bokštelyje korpuso centre.

Vėlesni serijiniai BTR-40 buvo ginkluoti 7,62 mm kulkosvaidžiu SGMT (šaudmenų komplektas – 1250 šovinių).

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

BTR-40 gamino dideliais kiekiais, jis daug metų su sunkesniu BTR-152 buvo vienu pagrindinių TSRS (o ir daugelio kitų šalių) kariuomenės šarvuotuoju transporteriu.

Kovinėse sąlygose TSRS BTR-40 panaudojo 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje. Kitų šalių kariuomenės jį naudojo daugelyje konfliktų Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje, Afrikoje.

TSRS ginkluotėje buvo nuo 1950 m. iki TSRS subyrėjimo. Tarybinei Armijai ginkluojantis modernesniais šarvuotaisiais transporteriais, BTR-40 perduodavo iš motošaulių dalinių kitiems daliniams naudoti kaip pagalbines mašinas. Vidinės TSRS karinės apygardos gana plačiai naudojo šias mašinas maždaug iki 1970 m.

Oficialiai šios mašinos išimtos iš Rusijos kariuomenės ginkluotės 1993 m.

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

BTR-40V (БТР-40В)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. modernizuotas variantas turėjo:

  • centrinio padangų pūtimo sistemą, kur į kiekvieną ratą orą tiekė per ašį.
  • du papildomus žibintus.

Pagaminta nedidelė bandomųjų mašinų serija.

BTR-40B (БТР-40Б)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. modernizacija.

  • Modelis turi šarvuotą stogą, apsaugantį nuo skeveldrų ir branduolinio ginklo poveikio, su dviem dvivėriais liukais.
  • Kulkosvaidis SGMT gali būti perkeliamas tie ant priekinio, tiek ant galinio kronšteino (pagal poreikį).

Gamintas nelabai didele serija.

BTR-40A (БТР-40A)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zenitinis variantas, skirtas pridengti motošaulių dalinius nuo žemai skriejančių lėktuvų ir palaikyti ugnimi į antžeminius taikinius.

  • Ginkluotas suporintais 14,5 mm kulkosvaidžiais KPV (šaudmenų komplektas – 1200 šovinių). Taikymas rankinis, didžiausias vertikalus šaudymo kampas +90°, minimalus – -5°.
  • Įgula – 4-5 žmonės.

Ginkluotėn priimtas 1951 m.

BTR-40ŽD (БТР-40ЖД)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai geležinkelinis variantas (ЖД yra rus. железнодорожный 'geležinkelio' santrumpa). Buvo sukurtas XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pablogėjus TSRS-Kinijos santykiams. Pasienyje su Kinija buvo sukurta karinė infrastruktūra, kurios dalimi tapo šarvuotieji traukiniai. Buvo sugalvota, kad šarvuotiesiems traukiniams paremti reikia šarvuoto automobilio, kuris gali važinėti tiek keliais, tiek bėgiais.

1969 m. buvo sukurtas ir išbandytas modelis BTR-40ŽD. Jis turėjo papildomus amortizuotus plieninius ratus su vidinėmis rebordomis, kuriuos buvo galima nuleisti (jie buvo įtaisyti ant atlenkiamų žemyn strypų) ir jie tapdavo atraminiais transporterio ratais (o varydavo ir toliau pagrindiniai ratai). Važiuoklės pakeitimui reikėjo dviejų žmonių ir iki 10 min. laiko.

Į šį modelį perdarė nedidelį kiekį serijinių BTR-40 ir BTR-40A. Keletas jų dar 1997 m. buvo naudojami Rusijos Užbaikalės karinėje apygardoje.

BTR-40RCh (БТР-40РХ)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai BTR-40 variantas radiacinei ir cheminei žvalgybai atlikti, kam šarvuotyje buvo įrengta atitinkama įranga.

Eksportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS ėmė tiekti užsieniui BTR-40 dar XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia juos tiekė sąjungininkėms Varšuvos sutarties dalyvėms. Kitoms šalims tiekė specialų eksportinį variantą.

Be Varšuvos sutarties šalių BTR-40 ginkluotėje turėjo Albanija, Afganistanas, Burundis, Vietnamas, Gvinėja, Izraelis (trofėjiniai), Iranas, Jemenas, Kambodža, Kinija, Kuba, KLDR, Malis, Mongolija, Jugoslavija, Sirija, Somalis, Sudanas, Tanzanija, Uganda.

Kai kurios šalys naudojo BTR-40 policijoje. Daugelis šalių BTR-40 modernizavo:

  • VDR kai kuriuose BTR-40 įtaisė prieštankinių raketų 9K11 Maliutka leidimo įtaisus.
  • Indonezijoje dalį šių mašinų paaukštino ir įrengė bokštelį su kulkosvaidžiu.
  • Izraelis irgi modernizavo iš arabų paimtus trofėjinius BTR-40.
BTR-40 BTR-40ŽD BTR-40A BTR-40V BTR-40B
rusiškas pavadinimas БТР-40 БТР-40ЖД БТР-40А БТР-40В БТР-40Б
ratų formulė 4×4 4×4 4×4 4×4 4×4
kovinė masė (kg) 5300 5800 5600 5300 5300
Ilgis (mm) 5000 5000 5000 5000 5000
Plotis (mm) 1900 1900 1900 1900 1900
Aukštis (mm) 1830 2230 2330 1930 2060
Prošvaisa (mm) 276 276 276 276 276
Maks. greitis keliu (km/val.) 79 78 75 78 78
Maks. greitis bėgiais (km/val.) - 65 - - -
Nuvažiavimo nuotolis (km) 285 285 285 285
Įveikiamas griovio plotas (m) 0,75 0,75 0,75 0,75 0,75
Įveikiama brasta (m) 0,90 0,90 0,90 0,90 0,90
Įveikiama vertikali sienelė (m) 0,47 0,47 0,47 0,47 0,47
Įgula (žm.) 2 2 4-5 2 2
Desantas (žm.) 8 8 - 8 8

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]