Asturijos karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
lot. Regnum Asturorum
Asturijos karalystė
nebėra
Bandera Navarra.png
718 – 925 Flag of the Lithuanian-Byelorussian SSR.svg

Coat of arms of Asturija

Coat of arms

Location of Asturija
Sostinė Kangas de Onis,
Langreo,
Pravija,
Oviedo
Kalbos lotynų kalba ir baskų kalba
Valdymo forma monarchija
karalius
 718-737 Pelajus
 910925 Fruelas II
Era Viduramžiai
 - vestgotai įkuria Asturijos karalystę 718
 - Asturijos karalystė prijungta prie Leono karalystės 925 m.

Asturijos karalystė (lot. Regnum Asturorum) buvo Pirėnų pusiasalio karalystė, kuria 718 m. įkūrė vestgotai vadovaujami Pelajaus[1]. Tai buvo pirmoji krikščionių valstybė pusiasalyje po to, kai arabai nugalėjo Vestgotų karalystę. 722 m. karalius Pelajus nugalėjo Umajadų kalifatą Kovadongos mūšyje, pradėdamas Rekonkistą. Karalystė išnyko, kai Fruelas II tapo Leono karaliumi.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Asturijos karalystę įkūrė Pelajus, vietinis didikas, grįžęs namo po Gvadaletės mūšio ir kitų didikų išrinktas vadu. Iš pradžių ši karalystė buvo tik vėliava po kuria telkėsi atskiri partizanų būriai[2][3].

Musulmonai verždamiesi į Ispaniją lengvai užėmė svarbiausius miestus. Atėjūnams pietų ir centrinė Ispanija nekėlė problemų, nes jie pasinaudojo vestgotų administracine sistema. Tačiau šiaurėje svarbių centrų nebuvo, tad norint primesti valdžią reikėjo užimti vos ne kiekvieną slėnį. Musulmonai dažnai pasitenkindavo tik įkaitais, kad nuramintų naujai užimtas žemes.

Po to kai Tarikas užėmė Toledą 711 m., Musa bin Nusayr išplėtė kampaniją ir užėmė Saragosą, Meridą, Leridą ir kitus miestus. Karo pabaigoje jis pasiekė šiaurės vakarų Pirėnus, kur užėmė Lugo ir Chichono gyvenvietes. Pastarojoje vietoje buvo palikta berberų įgula, kuriai vadovavo Munuza su tikslu sutvirtinti musulmonų valdžią Asturijoje. Kaip garantą Asturijos didikai turėjo Kordobai duoti įkaitų.

Asturijos vadas, kurio kilmė diskutuojama, turėjo namus Brese ir Munuza pasiuntė Al-Kvamą su kariais pas jį. Sužinojęs apie musulmonų atvykimą Pelajus persikėlė per Piloños upę ir apsistojo siaurame Ausevos kalnų slėnyje, kur rado Kovadongos urvą. Musulmonų apgultis neužtruko dėl oro ir jie atsitraukė į pietus. Vietiniai juos užpuolė ir daug nužudė. Likę musulmonai pabėgo į Leono lygumą palikdami Asturijos kalnus silpnai ginamus. Kovadongos mūšis krikščionių tekstuose vaizduojamas epiniu, o musulmonų - nežymiu susirėmimu.

Pelajaus pergalė įžiebė sukilimą Galicijoje ir Asturijoje. Kai jis tapo krikščionių vadu, atakos prieš berberus padažnėjo. Munuza jautėsi izoliuotas priešiškame krašte, tad bandė pasitraukti iš Chichono ir patraukė į lygumą Mesos keliu. Tačiau vietiniai jam užkirto kelią ir nužudė Olalíes vietovėje. Išstūmęs maurus iš rytinių perėjų Pelajus užpuolė Leoną, svarbiausią šiaurės vakarų pusiasalio miestą, ir užtvėrė kelią musulmonams į šiaurę.

Nors Pelajus atkovojo Asturiją iš musulmonų, bet jis neprilygo vestgotų karaliams. Iš pradžių Asturijos valdovai save vadino kunigaikščiais, vėliau karaliais, bet pastarasis titulas įsitvirtino tik valdant Alfonsui II. Pirmais dešimtmečiais Asturijos karalių valdžia buvo silpna, tad ji buvo stiprinama vedybomis su galingomis vietinėmis šeimomis. Pelajus ištekino dukrą Ermesindą už Alfonso, Petro Kantabriečio, vis dar nepriklausomos Kantabrijos kunigaikščio. Jo sūnus Favilas vedė Froiliubą. Kitas sūnus Fruelas vedė Muniją, baskų princesę iš Alavos, o dukra Adosinda ištekėjo už Silo, Flavionavos didiko.

Po Pelajaus mirties 737 m. jo sūnus Favilas tapo karaliumi. Pasak kronikų, Favilą netikėtai nužudė lokys per drąsos išbandymą, kurio reikalavo to meto papročiai. Tai vienintelis žinomas mirties atvejis tarp monarchų, kurie užsiiminėjo šiuo sportu. Po Favilo mirties karaliumi tapo jo svainis Alfonsas.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]