Andrejus Amalrikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andrejus Amalrikas
rus. Андрей Алексеевич Амальрик
Andrei Amalrik 1976.jpg
Andrejus Amalrikas
Gimė: 1938 m. gegužės 12 d.
Maskva
Mirė: 1980 m. lapkričio 12 d. (42 metai)
Veikla: rusų rašytojas ir disidentas
Partija:
Parašas
Andrei Amalrik signature.JPG

Andrejus Amalrikas (rus. Андрей Алексеевич Амальрик, g. 1938 m. gegužės 12 d. Maskva – m. 1980 m. lapkričio 12 d.) buvo rusų rašytojas ir disidentas.

Vakaruose išgarsėjo kaip esė "Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų?" autorius.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Amalrikas gimė 1938 m. gegužės 12 d. Maskvoje, didžiųjų Stalino "valymų" metu.

Andrejaus tėvas kariavo Antrajame pasauliniame kare, tačiau neilgai trukus už negatyvų požiūrį į Stalino politiką buvo suimtas ir kalinamas, bet neilgai, tuojau jis vėl galėjo prisijungti prie Raudonosios armijos. 1944-aisiais Andrejaus Amalriko tėvas buvo sužeistas Staliningrado mūšyje ir toliau kariauti nebegalėjo. [1]

Nors už paskaitų nelankymą Andrejus buvo išmestas iš vidurinės mokyklos metai iki baigimo, bet pavyko gauti leidimą studijuoti Maskvos universiteto Istorijos fakultete. [2]

1963-iaisiais supykdė universiteto vadovybę kursiniu darbu, kuriame rašė, kad skandinavų kariai ir graikai devintame amžiuje turėjo daug didesnės įtakos Kijevo Rusios formavimuisi nei slavai. Už tai išmestas iš universiteto. [3]

Buvo menininkų avangardistų paveikslų kolekcionierius, tokiu būdu susipažindamas su daug užsienio diplomatų ir žurnalistų.

Pirmasis įkalinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Neturėdamas išsilavinimo, Andrejus Amalrikas dirbo įvairiausius darbus, ir neilgai trukus pateko į KGB akiratį, kai bandė susisiekti su Danijos mokslininku per Danijos ambasadą.

1965 05 14 suimtas už „antivisuomeninį gyvenimo būdą“. Buvo nuteistas trejiems metas tremties Tomsko rajone, Sibire.

Mirus tėvui, jam buvo leista trumpam grįžti į Maskvą, kur jis ne tik pagerbė tėvo atminimą, bet ir įtikino totorę dailininkę Gyuzel Makudinova tekėti už jo ir vykti kartu į tremtį. 1966 05 14 byla buvo peržiūrėta, nutarimas atšauktas ir šeima grįžo į Maskvą. Grižęs Andrejus Amalrikas savo tremties metus aprašė knygoje „Nepageidaujama kelionė į Sibirą“.

Septintajame dešimtmetyje Andrejus Amalrikas rašė pjeses absurdo teatrui. Šešių pjesių rinkinys, tarp kurių: „Mano teta gyvena Volokolamske“, „Keturiolika negražiosios Meri En meilužių“, „Pasaka apie baltą veršelį“ 1970-aisiais išleista Amsterdame. Pjesė „Rytai – Vakarai“ buvo pastatyta Amsterdamo teatre „Globus“.

Disidentinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Grįžęs iš kalėjimo, dirbo neetatiniu naujienų agentūros „Naujienos/Žinios“ darbuotoju. Pastoviai palaikė ryšius su užsienio žurnalistais. Jis bandė organizuoti užsienio žurnalistų konferenciją, kurioje dalyvautų ir nuteistųjų giminaičiai. Tačiau pirmą bandymą surengti panašią konferenciją sužlugdė KGB. [4]

Jį ypatingai domino užsienio žurnalistų padėtis SSRS, priežastys, trukdžiusios jiems iki galo išpildyti savo užduotis. Apie tai parašė veikalą „Užsienio žurnalistai Maskvoje“.

Padėjo Pavlui Litvinovui rengti veikalą „Keturių procesas“ (medžiagos apie J. Galanskovo, A. Ginzburgo, A. Dobrovolskio ir V. Laškovos bylą rinkinys), po pastarojo arešto pats pabaigė darbą ir perdavė veikalą užsienio žurnalistui. Buvo vienas iš atsakingų už Sacharovo veikalo „Pamąstymai apie progresą, taikų sugyvenimą ir intelektualinę laisvę“ platinimą.

Su žmona protestavo prie Didžiosios Britanijos pasiuntinybės dėl pastarosios įsiveržimo į Nigerijos pilietinį karą. 1968-ųjų pabaigoje buvo atleistas iš naujienų agentūros ir įsidarbino paštininku. [5]

Parašė „Atvirą laišką Anatolijui KuznecovuiAnatoly_Kuznetsov“ – atsišaukimą į garsaus rusų rašytojo viešą pareiškimą, kad SSRS visiškai neegzistuoja laisvė. Anot Amalriko, kad be išorinės laisvės egzistuoja dar ir vidinė laisvė, ir nors valdžia daug ką gali daryti su žmogumi, ji negali atimti jo moralinių vertybių.

Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų?[taisyti | redaguoti kodą]

Siūlė įkurti „Sovietinį demokratinį judėjimą“ [6] ir kūrė atsišaukimų tekstus. Tų pačių metų vasarą pradėjo rašyti esė „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų“. Savo esė jis prognozuoja netolimą SSRS ateitį. Jis abejoja, kas bus įmanoma po SSRS griuvimo sukurti demokratinę santvarką, ir netiki, kad išvis egzistuoja kažkokia liberalių, demokratinių pažiūrų opozicija tuometinei valdžiai [7].

Esė metų pabaigoje buvo išleista pirmiausia Amsterdame, versta į daugelį pasaulio kalbų. Dėl šios esė autorius tapo žinomas kone visame pasaulyje. Veikalas sulaukė atgarsio užsienio spaudoje, savilaida polemizavo su kūriniu, diskutavo [8].

Esė rašyta, kad karinis konfliktas su Kinija yra neišvengiamas, kad SSRS apie 1984-uosius turėtų subyrėti [9].

Esė[10] Andrejus Amalrikas rašė:

„Turiu pabrėžti, kad mano esė nėra pagrįsta moksliniais tyrinėjimais, tik pastebėjimais. Žiūrint akademiškai, tai gali pasirodyti tik tušti pliauškalai. Bet SSRS studijuojančiam jaunimui iš Vakarų, diskusija turėtų būti tokia įdomi, kaip kad ichtiologui būtų įdomu, jei žuvis staiga pradėtų kalbėti“.

Vakarų reakcija[taisyti | redaguoti kodą]

SSRS griūties spėjimas buvo atmestas daugelio Vakarų tyrinėtojų ir specialistų. Esė nepadarė didelės įtakos sovietologijos mokslui.

Vakaruose esė vertinta labiau kaip literatūrinis kūrinys, o ne kaip rimtas politinis sprendimas.Andrei_Amalrik

SSRS reakcija[taisyti | redaguoti kodą]

Rusų disidentas [Natan Sharansky] Natan_Sharansky sakė, kad 1984-aisias, kai jis kai jis užsiminė apie Amalriko esė, KGB pareigūnai tik nusijuokė ir pasakė, kad Amalrikas jau seniai nebegyvas, o SSRS vis dar yra jų dabartis. Andrei_Amalrik

Antrasis įkalinimas[taisyti | redaguoti kodą]

1968-1970 metais buvo kelis kartus suimtas, jo namuose buvo daromos kratos. 1970 05 21 suimtas ir ištremtas į Sverdlovską, kur vyko tardymai ir teismas. Jis buvo kaltinamas savo kūrinių autoryste, platinimu ir interviu dalinimu. Levas Ubožko, vietinis inžinierius, buvo kaltinamas Amalriko kūrinių platinimu. Kaltu Amalrikas neprisipažino ir nesutiko dalyvauti paskutiniame teismo posėdyje.

Štai kokie buvo paskutiniai Andrejaus Amalriko žodžiai 1970-ųjų metų teisme[11]:

„Jeigu viduramžių kovą su eretiškomis idėjomis galima dalinai buvo pateisinti religiniu fanatizmu, tai, kas vyksta dabar galima pateisinti tik režimo bailumu, kuris įžvelgia pavojų platinime įvairių idėjų, svetimų aukšto rango biurokratams. <…>

Ypatingai siaubas dėl mano knygose išsakytų idėjų, dėl tų faktų, kuriuos pateikiu savo knygose, verčia šituos žmones sodinti mane ant kaltimųjų suolo kaip kriminalinį nusikaltėlį. Šitas siaubas atveda iki to, kad mane net bijo teisti Maskvoje ir atveža čia, tikintis, kad čia mano teismas pritrauks mažiau dėmesio. <…> Mano knygos netaps blogesnės vien dėl to, kokiais rinktiniais epitetais jos čia buvo apdovanotos. Mano pažiūros netaps mažiau teisingos, net jeigu būsiu pasodintas į kalėjimą keleriems metams. Priešingai, tai gali suteikti mano įsitikinimams dar daugiau svorio (jėgos)“.

Teismas nuteisė Amalriką trejiems metams lagerio. Bausmę atliko Novosibirske ir Magadane.

1973 05 21, kai jau bausmė buvo pasibaigusi, Magadano prokūratūra iškėlė naują baudžiamąją bylą, paremtą tais pačiais kaltinimais. Jam skirti treji metais kalėjimo. Po nuosprendžio paskelbimo jis paskelbė bado streiką ir išbadavo 117 dienų. Tais pačiais metais teismas pakeitė savo sprendimą – vietoj trejų metų lagerio jam skirti treji metai tremties. Vėl gyveno Magadane. [12]

Paskutiniai gyvenimo metai[taisyti | redaguoti kodą]

1975 grįžo į Maskvą. Jam primygtinai buvo siūloma su žmona pasidaryti vizas ir vykti į Izraelį. Jie to daryti nenorėjo, taigi rudenį buvo suimti ir apkaltinti, kad pažeidžia SSRS paso taisykles – neturi leidimo gyventi Maskvoje. KGB iškėlė ultimatumą jam – arba emigruoti, arba sėsti į kalėjimą. Jis su žmona gavo vizas į Nyderlandus. Ten jis dirbo Utrechto universitete, vėliau persikėlė dirbti dėstytoju į JAV. Vėliau nusipirko vilą Prancūzijoje, netoli Šveicarijos pasienio, kur ir rašė knygą „Disidento užrašai“ (išleista po jo mirties 1982-aisiais).

Aktyviai užsiėmė visuomenine ir politine veikla, savo straipsnius spausdino žurnaluose „Kontinentas“, „Laivas“, „Sintaksis“.

Žuvo autokatastrofoje prie Gvadalacharos miesto pakeliui į Madride vykusį Helsinkio grupės konfereciją. Jis nukrypo nuo kelio ir rėžėsi į artėjantį sukvežimį. Madrido policija pranešė, kad jis žuvo nuo metalo gabalo, įstrigusio jam į gerklę. Kartu keliavusi žmona ir dar du disidentai Vladimiras Borisovas ir Viktoras Feinbergas atsipirko tik įbrėžimais. [13]

Svarbiausi gyvenimo faktai[taisyti | redaguoti kodą]

Andrejaus Amalriko gyvenimas
Jaunystė
1938
Gimė Maskvoje
1959
Įstojo į Maskvos universiteto Istorijos fakultetą
1963
Pašalintas iš Maskvos universiteto
Pasipriešinimo metai
1965
Įkalintas pirmą kartą
1966
Bausmė atšaukta, Andrejus grįžta į Maskvą
1970
Užsienyje išleistos dvi jo knygos
1970 Lapkritis
Įkalintas antrą kartą
1975
Po bausmės atlikimo grįžta į Maskvą
1975
Rugsėjis 13
Suimtas neva nelegaliai gyvenęs Maskvoje
Išeivija
1976
Išvažiavo su žmona į Nyderlandus
1980
Žuvo autoavarijoje

Andrejaus Amalriko kūriniai internete[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

1. ЗУБАРЕВ Д.И.; ir КУЗОВКИН Г.В. Amalrikas Andrejus Aleksėjevičius (rus. Амальрик Андрей Алексеевич)

2. Amalrik Andrej. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2001, t. 1, pslp. 415.

3. Andrei Amalrik. Wikipedija anglų kalba

4. AUSTIN, Anthony. "Kalinio gyvenimas" (Knygos "Disidento užrašai" apžvalga). New York Times, 1982