Anatole France

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Anatolis Fransas
pranc. Anatole France
Anatole FranceA.jpg
Anatolis Fransas 1874 m.
Gimė: 1844 m. balandžio 16 d.
Paryžius
Mirė: 1924 m. spalio 12 d. (80 metų)
Sent Kiras ant Luaros (Saint-Cyr-sur-Loire)
Tautybė: Prancūzas
Veikla: rašytojas, eseistas, dramaturgas
Sritis: Literatūra
Žymūs apdovanojimai:

Nobelio premija

Commons-logo.svg Vikiteka: Anatole FranceVikiteka
Parašas
Signature Anatole France.gif

Anatolis Fransas (pranc. Anatole France, 1844 m. balandžio 16 d. – 1924 m. spalio 12 d) – prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas. Garsus romanais „Pingvinų sala“ (1908) ir „Dievai trokšta“ (1912). Už literatūrinius pasiekimus 1921 m. apdovanotas Nobelio premija.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Anatolis Fransas (tikr. François-Anatole Thibault) gimė 1844 m. balandžio 16 d. Paryžiuje knygų pardavėjo šeimoje. Jaunystę būsimasis rašytojas praleido padėdamas tėvams knygų krautuvėlėje ir ateitį susiejo su knygomis – baigęs pirmuosius mokslus įsidarbino knygų kataloguotoju, o 1876 m. – bibliotekininku Prancūzijos senate.

Literatūrinę veiklą rašytojas pradėjo 1869 m. prisiėmęs Anatolio Franso slapyvardį, kaip poetas ir žurnalistas. Ankstyvoji jo literatūrinė veikla buvo susijusi su literatūriniu žurnalu „Parnasas“ (Le Parnasse Contemporain), kuriame, taip pat, reiškėsi poetai kaip Polis Verlenas ir Malarmė. 1881 m. rašytojas susilaukė pirmo pripažinimo romanu „Silvestro Bonaro nusikaltimas“, kurio pagrindinio personažo Silvestro Bonaro asmenyje įkūnijo savąjį alter ego, kasdienybėje pasimetusio bibliotekininko.

Anatolis Fransas toliau tęsė sėkmingą rašytojo veiklą ir 1896 m. buvo išrinktas į Prancūzijos Akademiją. A. Fransas parėmė E. Zolią 18941906 m. Dreifuso bylos politiniame Prancūzijos skandale. Skandalas A. Franso bus replikuotas „Pingvinų saloje“ ir „Mesjė Berke“ knygose. XX a. pradžia buvo A. Fransui pati sėkmingiausia kaip rašytojui. 1908 m. pasirodo „Pingvinų sala“, 1912 – „Dievai trokšta“, 1914 – „Angelų sukilimas“.

1921 m. rašytojui paskirta Nobelio premija už literatūrinius pasiekimus. A. Fransas mirė 1924 m. Sent Kire ant Luaros (Saint-Cyr-sur-Loire), palaidotas Neuilly-sur-Seine kapinėse Paryžiaus priemiestyje.

Literatūriniai darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal stilistiką ir laikotarpį A. Franso kūryba priskiriama Realizmui, tačiau pats knygų turinys, įvykių hipebolizavimas, temos ir rašytojo požiūris į kasdienius įvykius rodo A. Franso tamprias sąsajas su XVIII amžiaus prancūzų švietėjų darbais, kaip Voltero ir Didro. Iš tikro, A. Franso knygose beveik nėra gilinimosi į žmogaus psichologiją, socialinę buitį, „paprastojo žmogaus“ paveikslo, taip būdingų XIX ir XX amžių realistinei prozai.

Rašytojas savo knygose dažniausiai užsiima plačia visuomenės, politikos ir socialinių santykių kritika. „Paprastojo žmogaus“ kančios šių reiškinių fone atrodo bereikšmės. Knygų herojams, kaip ir pačiam rašytojui, belieka tik sarkastiškai stebėti vykstančią gyvenimiškąją komediją ir, nebent, prisidėti dar kuo nors absurdišku.

A. Franso didelė dalis knygų buvo griežtai anti-klerikalinio pobūdžio. Dėl to Katalikų Bažnyčia 1922 m. visas rašytojo knygas įtraukė į Index librorum prohibitorum (Katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą, atšauktą 1966 m.). Pavyzdžiui, „Angelų sukilime“ Dievui tarnaujantis angelas įsimyli ir prisijungia prie Šėtono sukilimo. Knygoje tikinama, kad krikščioniškosios nuostatos ir vertybės iš tikro yra sukurtos tam, kad žlugdyti žmogaus asmeninę laisvę ir dvasios polėkius.

Leidiniai lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Fransas, Anatolijus „Silvestro Bonaro nusikaltimas“; – Kaunas: Valstybinė grožinės lit. l-kla, 1948. – 244 p. Vertė: Rožė Jankevičiūtė;
  • Fransas, Anatolijus „Dievai trokšta“; – Vilnius: Vaga, 1974. – 189 p. 2 -as leid. Vertė: Edvardas Viskanta;
  • Fransas, Anatolijus „Pingvinų sala“; – Vilnius: Vaga, 1985. – 254 p. 2 -as leid. Vertė: Rožė Jankevičiūtė ;
  • Fransas, Anatolijus „Silvestro Bonaro nusikaltimas“, „Dievai trokšta“; – Vilnius: Vaga, 1996. – 333 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]