Šėtonas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šėtonas (hebr. שָׂטָן vert. 'kaltintojas', aram. צטנא, gr. Σατανάς; arab. شيطان; rus. cатана) žydų mitologijoje – piktoji dvasia, prasižengęs angelas, kuris tikrina žmonių tikėjimą. Jobo kn. Kriščionybėje dar vadinamas Liuciferiu.
Žydų Tanache [taisyti]
Šėtonas žydų mitologijoje suprantamas kaip „kaltintojas“, terminas priskiriamas žmonėms ir angelams. Hebrajų kalboje žodis „šėtonas“ turi žodžio 'prieštarauti' šaknį.
Biblijoje apie šėtoną [taisyti]
Biblijoje apie šėtoną randama Naujajame ir Senajame Testamentuose.
- Šėtonas kaltintojas prieš Dievo sostą (Jb 2:1),
- Šėtonas klaidintojas (1 Kr 21)
- Šėtonas kaltintojas (Zach 3:1)
- Šėtonas gundytojas (Mt 4:3)
- Šėtono dvasia apsėda Judą (Lk 22:3)
- Šėtonas gundytojas (1 Kor 7:5)
- Šėtono miestas (Apr 2:9)
- Šėtono sinagoga (Apr 3:9)
- Šėtono įkalinimas pragare (Apr 20:7)
 |
Šis straipsnis apie Tanachą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
