Aleksandras Kolčiakas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Kolčiakas
admirolas
Kolchak.jpg
Aleksandras Kolčiakas
Gimė: 1874 m. lapkričio 16 d.
Sankt Peterburgas
Mirė: 1920 m. vasario 7 d.
Irkutskas
Sutuoktinis(-ė): Sofija Kolčiak
Veikla: Rusijos karinis veikėjas
Žymūs apdovanojimai:
Szabla "Za Dzielność"
Šv. Stanislovo ordinas
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras KolčiakasVikiteka
Parašas
Aleksandr Kolchak Signature.svg
Aleksandras Kolčiakas. 1919 m. Direktorijos pašto ženklas

Aleksandras Kolčiakas (rus. Александр Васильевич Колчак, 1874 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburgas1920 m. vasario 7 d. Irkutskas) – Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1894 m. su pagyrimu baigęs Jūrų kadetų korpusą, atsisakė garbės būti įrašytas į marmurinę lentą prie pastato paradinių durų. Nuo 1894 m. tarnavo Rusijos karo laivyne Kronštate. 1899 m. Šiaurės tyrinėtojas Eduardas Tolis pakvietė jį būti ekspedicijos hidrologu. Per dvejus su puse metų dalyvavo keliose Arkties ekspedicijose su škuna „Zaria“, slidžių žygyje į Čeliuskino ragą. Viena iš jo aprašytų, ištyrinėtų ir kartografuotų salų buvo pavadinta Kolčiako vardu (nuo 1924 m. Rastorgujevo sala). 1902 m. E. Tolis jį komandiravo į Peterburgą su moksliniais radiniais, o pats išvyko į šiaurę ir dingo. A. Kolčiakas vadovavo ekspedicijos paieškoms. Jam pasisekė rasti E. Tolio paskutinę stovyklavietę, dienoraščius ir dingusios ekspedicijos daiktus, bet ne žmones. Poliarinės ekspedicijos nuvargintas 27 m. leitenantas rengėsi grįžti į Peterburgą ir vesti, tačiau pakeliui sužinojo apie prasidėjusį karą su Japonija. Vestuvės įvyko Irkutske.

Per 1904-1905 m. Japonijos-Rusijos karą gynė Port Artūrą, tarnaudamas kreiseryje „Askold“, nors eskadros vadas admirolas Stepanas Makarovas jam siūlė tarnybą šarvuotyje „Petropavlovsk“. Pasirinkimas išgelbėjo jam gyvybę – šarvuotis užplaukė ant minos, žuvo 600 jo jūreivių. Tarp jų buvo pats admirolas ir garsus rusų dailininkas batalistas Vasilijus Vereščiaginas. A. Kolčiakas perėjo į minininką „Serdityj“, bet arktinėse ekspedicijose gautas reumatas privertė jį išlipti į krantą ir vadovauti artilerijos baterijai. Buvo sužeistas, keturis mėnesius išbuvo japonų nelaisvėje. Grįžęs apdovanotas Georgijaus ginklu – jam įteiktas auksinis kardas „Už drąsą“, kareiviško Georgijaus kryžiaus ordino analogas karininkams. Jam suteiktas antrojo rango kapitono laipsnis.

A. Kolčiakas paskirtas į grupę karininkų, turėjusių atgaivinti Baltijos karinį laivyną, nes jame buvo likę tik du šarvuočiai ir 8 kreiseriai. Bet iki 1915 m. buvo pastatyti tik 6 linijiniai laivai, 10 kreiserių ir kelios dešimtys minininkų. Kitus užbaigti pavyko tik 1930 m. – beveik visas sovietinis Baltijos karinis laivynas buvo pastatytas pagal Kolčiako parengtą programą.

Nuo 1912 m. ir per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Baltijos laivyne. 1914 m. liepos 18 d. naktį, nelaukdamas jūrų ministro įsakymo, pagal anksčiau parengtą planą Suomijos įlanką pertvėrė minų užtvara, apsaugodamas sostinę nuo vokiečių laivyno. Vėliau jo vadovaujami minininkai ir kreiseriai panašiai užminavo vokiečių uostus Dancigą, Pilau, Bornholmo salas. Ant šių minų susisprogdino vokiečių kreiseriai „Friedrich Karl“, „Bremen“, „Gaselle“, keli mažesni kariniai laivai ir 23 transportiniai laivai. Nuo 1916 m. balandžio iki 1917 m. birželio mėn. viceadmirolas A. Kolčiakas – Juodosios jūros karo laivyno vadas. Jo vadovaujama eskadra minomis uždarė Bosforo sąsiaurį. Kilus 1917 m. Vasario revoliucijai, teko atidėti planus užimti Konstantinipolį. O sukilusio Sevastopolio jūreiviai pabandė iš jo atimti Auksinį kardą. Admirolas jį išmetė per laivo bortą, bet po trijų savaičių narai kardą ištraukė ir vėl įteikė savo vadui, išgraviravę įrašą: „Garbės riteriui admirolui Kolčiakui nuo armijos ir laivyno karininkų sąjungos“. Laikinoji Rusijos vyriausybė admirolui A. Kolčiakui pasiūlė tapti diktatoriumi. Jis išėjo į atsargą ir su karine misija išvyko į JAV užsitikrinti paramos. Tačiau įvyko spalio perversmas.

1918 m. pavasarį per Japoniją grįžo į Rusiją ir ėmė telkti jėgas kovai su bolševikais. Nuo 1918 m. lapkričio 4 d. Omske paskirtas laikinosios vyriausybės – Direktorijos karo ir jūrų laivyno ministru. Po 1918 m. lapkričio 18 d. karinio perversmo, kai buvo suimti direktorijos vadovai eserai, tapo diktatoriumi (vyriausiuoju valdytoju) ir baltagvardiečių kariuomenės vyriausiuoju vadu. Užėmė didesnę dalį Sibiro, Uralą, 1919 m. kovo mėn. pasiekė Volgą. 1919 m. vasarą ir rudenį per kovas su bolševikų kariuomene patyręs pralaimėjimų, 1920 m. sausio 4 d. vyriausiojo valdytojo pareigas perleido A. Denikinui. 1920 m. sausio mėn. suimtas Čekoslovakų korpuso kareivių, perduotas bolševikams. Irkutsko karinio revoliucinio komiteto sprendimu sušaudytas.[1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Лёд Карского и Сибирского морей. (Записки Императорской академии наук. Сер. 8. Физ.-мат. отд-ние. СПб., 1909. Т.26, №1)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksandras Kolčiakas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 2006 psl., 365 psl.