Džou Enlai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Zhou Enlai)
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džou Enlai
國共內戰時期周恩來.jpg
Gimė: 1898 m. kovo 5 d.
Huaianas, Dziangsu provincija, Kinija
Mirė: 1976 m. sausio 8 d. (77 metai)
Pekinas, Kinija
Sutuoktinis(-ė): Deng Yingchao
Vaikai:

Sun Weishi, Wang Shu

Veikla: politikas, diplomatas, revolicionierius
Pareigos: ministras pirmininkas
Partija: Kinijos komunistų partija
Alma mater: Nankai universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Džou EnlaiVikiteka
Parašas
Zhou Enlai Signature.svg

Džou Enlai (kin.: 周恩来, pinyin: Zhou Enlai; 1898 m. kovo 5 d. – 1976 m. sausio 8 d.) – Kinijos politikas, diplomatas, revolicionierius.[1] Pirmasis šalies ministras pirmininkas, pareigas ėjęs nuo 1949 m. spalio iki mirties 1976 m. sausį. Taip pat dirbo užsienio reikalų ministru (1949–1958), Kinijos komunistų partijos vice-pirmininku (1956–1966, 1973–1976), partijos politbiuro nariu. Laikomas viena iš svarbiausių ir žinomiausių asmenybių šių laikų Kinijos politikoje, lojaliu Mao Dzedongo bendražygiu.[2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džou Enlai gimė 1898 m. kovo 5 d. rytinėje Kinijos Dziangsu provincijoje valstybės tarnautojų šeimoje. Įgijo klasikinį išsilavinimą. Paauglystės metais gyveno pas giminaičius Šanchajuje ir Mandžiūrijoje. Baigė Nankai vidurinę mokyklą, buvo aktyvus mokinys užklasinėje veikloje. Po mokyklos dvejus metus gyveno Japonijoje ir ten pirmą kartą išsamiau susipažino su marksizmu iš įtakingo japonų profesoriaus Hadžime Kavakamio. 1919 m. grįžęs į Kiniją įstojo į Nankai universitetą ir aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: leido leidinius, įkūrė komunistinę studentų bendriją. Po metų išvyko į Prancūziją, prisidėjo prie vietos kinų studentų politinio aktyvizmo. 1922 m. įstojo į Kinijos komunistų partiją ir padėjo įsteigti jos padalinį – Kinijos jaunimo komunistų partiją Europoje. Gyveno tiek Paryžiuje, tiek Berlyne, keliavo po kitas šalis: Angliją, Belgiją.[3]

1924 m. Džou Enlai sugrįžo į Kiniją, tapo Guangdžou mieste įsikūrusio Guomindano Huangpu karo akademijos Politikos skyriaus vadovu, palaikė Komunistų partijos bendradarbiavimą su Guomindanu. 1927 m. dalyvavo penktajame Komunistų partijos kongrese Uhane, tapo Centrinio komiteto ir politbiuro nariu, atstovavo Kiniją Kominterno kongresuose Maskvoje. 1931 m. prisijungė prie Mao Dzedongo ir Džu De Dziangsi provincijoje ir tapo viena iš lyderiaujančių figūrų, stiprinusių komunistų įtaką ir dalyvaujančių Kinijos Liaudies Respublikos įkūrime.[4]

Po Kinijos Liaudies Respublikos įsteigimo 1949 m., Džou Enlai tapo šalies ministru pirmininku (pareigas ėjo iki mirties) bei pirmuoju užsienio reikalų ministru (iki 1958 m.) Pastarosios pareigos lėmė, kad Džou Enlai reprezentavo Kiniją užsienyje: dalyvavo Stalino laidotuvėse Maskvoje, derėjosi dėl paliaubų Korėjos karo metu, įsitraukė į Bandungo konferenciją Indonezijoje, kuri padėjo pamatus Neprisijungimo judėjimui ir kita. Nors iš pradžių atstovavo gan nuosaikią poziciją politikos klausimais, laikui bėgant tapo radikalesnis ir Didžiojo šuolio bei Kultūrinės revoliucijos laikotarpiu palaikė Mao idėjas, prisidėjo prie susidorojimo su buvusiais bendražygiais.[5]

1969 m. devintojo partijos kongreso metu Džou Enlai buvo išrinktas partijos generaliniu sekretoriumi ir tapo trečiuoju asmeniu šalies hierarchijoje (po Mao ir po poros metų pašalinto Lin Biao). Toliau prisidėjo prie Kinijos tarptautinių santykių plėtojimo ir buvo vienas iš pagrindinių asmenų, atsakingų už Kinijos įstojimą į JTO 1971 m., Mao ir Niksono susitikimą 1972 m. bei tolimesnį Kinijos ir JAV santykių šiltėjimą, ryšių užmezgimą su daugeliu kitų užsienio valstybių.[6]

Išsekintas įtampų Kultūrinės revoliucijos metais, Džou Enlai susirgo šlapimo pūslės vėžiu ir mirė 1976 m. sausio 8 d. sulaukęs 78 metų. Pagal paties valią buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti visoje Kinijoje.[7]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Spečiūnas. Džou Enlai (Zhou Enlai, Džou Enlajus). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 293-294 psl.
  2. Colin Mackerras. Dictionary of the Politics of the People’s Republic of China. Routledge, 2001, p. 364
  3. Edwin Pak-wah Leung. Political Leaders of Modern China. Greenwood Press, 2002, p. 211
  4. Edwin Pak-wah Leung. Political Leaders of Modern China. Greenwood Press, 2002, p. 212
  5. Colin Mackerras. Dictionary of the Politics of the People’s Republic of China. Routledge, 2001, p. 365
  6. Edwin Pak-wah Leung. Political Leaders of Modern China. Greenwood Press, 2002, p. 213
  7. Edwin Pak-wah Leung. Political Leaders of Modern China. Greenwood Press, 2002, p. 214