Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis
Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis (vok. Deutsch-polnischer Nichtangriffspakt; lenk. Polsko-niemiecki pakt o nieagresji) buvo tarptautinė sutartis, pasirašyta tarp Hitlerinės Vokietijos ir Antrosios Lenkijos respublikos, 1934 m. sausio 26 d. Abi šalys sutartimi siekė išspręsti tarpusavio nesutarimus ir užsitikrinti taiką dešimties metų laikotarpiui (nors ji baigėsi neprabėgus šešeriems metams).
Sutartis stebėtinai gerai pataisė Lenkijos ir Vokietijos santykius, kuriuos anksčiau ardė nesutarimai dėl teritorijų ir sienų, kilę dėl Versalio sutarties nutarimų. Remdamasi sutartimi, Vokietija pripažino Lenkijos sienas ir užbaigė dešimtmetį trukusį muitų karą.
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, J. Pilsudskis tariamai pasiūlė Prancūzijai paskelbti Vokietijai karą. Toks žingsnis būtų atvirai pažeidęs Versalio sutartį, todėl prancūzai nesutiko. Manoma, kad tai galėjo pastūmėti Lenkiją pradėti derybas su Vokietija.[1][2][3][4][5] Vis dėlto šią versiją atmeta daugumą istorikų, nes nei Prancūzijos, nei Lenkijos archyvuose nėra jokių rašytinių duomenų, kad toks pasiūlymas buvo pateiktas. Manoma, kad gandus paskleidė Lenkijos ambasada Paryžiuje, tačiau tuo metu Lenkija jau slapta derėjosi su Vokietija. J. Pilsudskis šiuos gandus tariamai paskleidė, norėdamas padaryti spaudimą Vokietijai, kuri reikalavo, kad Lenkija nutrauktų savo sąjungą su Prancūzija.
Pagal kitą versiją, J. Pilsudskis nerimavo dėl 1929 m. pradėtos statyti Mažino linijos. Iki 1929 m., karo su Vokietija atveju, prancūzai ketino pulti Vokietiją iš vakarų, tuo pat metu vykstant įsiveržimui iš Lenkijos ir Čekoslovakijos pusių, tačiau gynybinės linijos statyba reiškė, kad karo atveju prancūzų pajėgos laikytųsi gynybinės taktikos ir paliktų savo rytinius sąjungininkus likimo valiai (jei taip ir buvo, tai J. Pilsudskis labai tiksliai numatė ateitį). Nepuolimo sutartis Lenkijai buvo geriausia išeitis.
J. Pilsudskis pasinaudojo A. Hitlerio atėjimu į valdžią ir silpna Vokietijos užsienio reikalų padėtimi, siekdamas sumažinti galimybę, kad Lenkija taps pirmąja naujojo Vokietijos režimo auka. J. Pilsudskis manė, kad naujoji Vokietijos valdžia yra palankesnė Lenkijos atžvilgiu ir matė augančią Sovietų Sąjungos grėsmę. Jis nepalaikė Vakarų valstybių bandymo įtraukti Sovietų Sąjungą į bloką, nukreiptą prieš nacistinę Vokietiją.
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lenkų iniciatyva sutartyje buvo nurodyta, kad jie nepanaikina sąjungos su Prancūzija, bet ši sutartis galiausiai sumenkino prancūzų padėtį tarptautiniuose santykiuose (ypač su Vokietija).
Tai pat Lenkija, nenorėdama gadinti santykių su savo vakarų sąjungininkais, 1934 m. gegužės 5 d. atnaujino SSRS ir Lenkijos nepuolimo sutartį, pasirašytą 1932 m. liepos 25 d.
Remiantis sutartimi, Lenkijai pavyko gerai sugyventi su Vokietija, išlaikant gerus santykius su D. Britanija ir Prancūzija. Tačiau ši sutartis taip pat galėjo sumenkinti valstybės dėmesį jau griūvančios Tautų Sąjungos sprendimams ir XX a. 4-ojo dešimtmečio pr. Prancūzijos pasiūlytoms kolektyvinės gynybos priemonėms.
Ši sutartis garantavo Vokietijai saugią rytinę sieną ir davė Hitleriui pakankamai laiko remilitarizuoti Vokietiją.[6][7]
Greitai po šio susitarimo tarp Lenkijos ir Vokietijos buvo pasirašyta prekybos sutartis.
Politinė padėtis labai pasikeitė po to, kai 1938 m. Vokietija aneksavo Sudetų kraštą, o vėliau ir visą Čekoslovakiją. Lenkija tapo kitu Hitlerio taikiniu. 1938 m. spalį Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas įteikė Lenkijai pasiūlymą pratęsti nepuolimo sutartį su sąlyga, kad Vokietija aneksuos Gdansko teritoriją. Lenkai pasiūlymą atmetė, todėl 1939 m. balandžio 28 d. Hitleris nepuolimo sutartį paskelbė nebegaliojančia. Tai privedė prie Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., kas išprovokavo Antrąjį Pasaulinį karą.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tomasz Torbus, Nelles Guide Poland, Hunter Publishing, Inc, 1999, ISBN 3-88618-088-3 Google Books, p.25
- ↑ George H. Quester, Nuclear Monopoly, Transaction Publishers, 2000, ISBN 0-7658-0022-5, Google Books, p.27.
- ↑ Urbanowski, op.cit., Pages 539-540
- ↑ Victor Rothwell, Origins of the Second World War, Manchester University Press, 2001, ISBN 0-7190-5958-5, Google Print, p.92
- ↑ Kazimierz Maciej Smogorzewski. „Józef Piłsudski“. Encyclopædia Britannica.
{{cite web}}: Cite has empty unknown parameter:|1=(pagalba) - ↑ Hitler, 1936-1945: Nemesis. Ian Kershaw, 2001.
- ↑ The Unmaking of Adolf Hitler. Eugene Davidson, 2004.