Vystomasis bendradarbiavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vystomasis bendradarbiavimas (vystomojo bendradarbiavimo politika) – priemonės politinei, ekonominei ir socialinei padėčiai besivystančiose šalyse pagerinti. Politinių ir visuomeninių diskusijų akiratyje ši tema atsirado pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Po šaltojo karo nemažai vystomojo bendradarbiavimo priemonių orientuojama į demokratijos institucijas ir socialinę rinkos ekonomiką besivystančiose šalyse. Jungtinės Tautos 1970 m. išsikėlė tikslą – kad 0,7 % nacionalinių pajamų būtų skiriama vystomojo bendradarbiavimo plėtrai. Realios paramos apimtys dar nepasiekė šio rodiklio.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinis vystomasis bendradarbiavimas prasidėjo šaltojo karo laikais. JAV prezidento Hario Trumeno inauguracinė kalba 1949 m. sausio 20 d., paskelbusi apie NATO įkūrimą, laikoma ir vystomojo bendradarbiavimo steigiamuoju dokumentu, kadangi tąkart buvo įvardinti skurstančių žmonių skaičiai pasaulyje ir paskelbta, kad pirmą kartą istorijoje atėjo metas tiems besivystančių šalių žmonėms padėti. Nuo to laiko vystomojo bendradarbiavimo svorio centrai ne kartą keitėsi, tačiau vystomojo bendradarbiavimo gaires dažnai nubrėždavo politiškai ir ekonomiškai stipriausių valstybių susivienijimai.


Tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priklausomai nuo paramos davėjo ekonominio pajėgumo, pasaulėžiūros ir tikėjimo vienų ar kitų priemonių efektyvumu, įvairiose šalyse keliami skirtingi vystomojo bendradarbiavimo tikslai, tačiau dažniausiai tai būna:

Skurdo mažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulio banko duomenimis, 2005 m. apie 1,4 mlrd. žmonių, arba daugiau negu penktadalis žmonijos, gyveno visiško skurdo sąlygomis: jiems tenka pragyventi, turint vidutiniškai 1,25 JAV dolerio vienai dienai. Skurdas yra viena didžiausių šiuolaikinių problemų. Skurdo mažinimas – svarbiausias tarp vystomojo bendradarbiavimo uždavinių.

Kova prieš badą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kova prieš badą yra susijusi su skurdo mažinimu, nes neretai skurstančiųjų perkamoji galia būna nepakankama, kad pajėgtų įsigyti maisto produktų, kurių šiaip jau yra ir jų pačių šalyje. Apie 50 proc. badaujančiųjų yra smulkūs ūkininkai, apie 20 % – bežemiai žemės ūkio darbininkai. Todėl žemės ūkio reforma daugeliui besivystančių šalių yra dėmesio verta tema.

Sveikatos apsaugos problemos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

AIDS paplitimas Afrikoje (kuo tamsesnė spalva – tuo didesnė infekuotųjų koncentracija)

Skurdžiausiose pasaulio šalyse kasmet miršta apie 10 mln. 2-3 metų amžiaus mažamečių vaikų. Jie miršta nuo ligų, kurių įmanoma išvengti.

Dėl nepakankamos medicininės priežiūros besivystančiose šalyse per metus miršta 500 000 besilaukiančių arba gimdančių moterų. Jungtinių Tautų programos UNAIDS duomenimis, 2004 m. 64,5 % visų pasaulio AIDS infekuotųjų (t. y. 25,4 mln. žmonių) gyveno būtent pietinėje Afrikos dalyje, kuri planetoje užima pirmąją vietą pagal AIDS koncentraciją. Vien dėl AIDS paplitimo vidutinė gyvenimo trukmė Pietų Afrikoje yra sutrumpėjusi maždaug 10 metų. Todėl vienas iš svarbiausiųjų uždavinių Afrikoje – aiškinamasis darbas apie AIDS ir apsaugos nuo šios ligos priemones.

Dar viena vystomojo bendradarbiavimo politikos užduotis – kova su infekcinėmis ligomis.

Neraštingumo šalinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tik tas, kuris moka skaityti, rašyti ir skaičiuoti, gali apginti savo teises ir ieškotis geriau apmokamos darbo vietos. Tuo tarpu 862 mln. pasaulio žmonių nemoka skaityti ir rašyti. Pasaulyje maždaug penktadalis mokyklinio amžiaus vaikų neturi galimybių lankyti mokyklos. Todėl vystomojo bendradarbiavimo programos teikia paramą švietimui, pvz., mokyklų statyboms, pedagogų rengimui ir mokymo priemonių įsigijimui.

Taikos užtikrinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo karų ir jų pasekmių vis dar miršta po 1 mln. žmonių per metus. Nuo 1945 m. pasaulyje įvyko apie 200 karų, iš kurių daugiau negu 90 proc. – besivystančiose šalyse. Užtikrinti taiką stengiamasi prevencinėmis priemonėmis, tarp jų: demokratijos principų stirpinimas, mažumų teisių apsauga ir t. t.

Lietuvos teikiama pagalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už vystomojo bendradarbiavimo politikos inicijavimą, įgyvendinimą ir koordinavimą Lietuvoje atsako Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Ji vykdoma pagal nuo 2013 metų spalio 1 d. įsigaliojusį Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymą.

Lietuvos Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO platforma) ir Nevyriausybinių vystomojo švietimo ir bendradarbiavimo organizacijų tinklas LITDEA – tai dvi didžiausios skėtinės asociacijos, vienijančios Lietuvos nevyriausybines organizacijas, dirbančias vystomojo bendradarbiavimo srityje.

Lietuva teikia pagalbą tokioms valstybėms kaip Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova, Ukraina, Afganistanas bei Irakas. Atsižvelgiant į galimybes, parama teikiama ir kitų regionų šalims, ypač skurdžiausioms Afrikos valstybėms.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skeptiškus balsus galima klasifikuoti pagal tai, ką jie dažniausiai kritikuoja:

  • atskirus vystomojo bendradarbiavimo projektus,
  • pinigų skyrimą kitoms šalims, o ne vidaus problemoms spręsti („besivystančios šalys pačios atsakingos už savo situaciją“),
  • kai kas vystomąjį bendradarbiavimą kaltina netgi už naująjį kolonializmą – neva, turtingos Vakarų šalys gražia forma nori įtvirtinti besivystančių šalių (buvusių kolonijų) priklausomybę nuo Vakarų.

Prie didžiausių vystomojo bendradarbiavimo kritikų priskiriamas Kenijos ekonomistas Jamesas Shikwatis, kuris tvirtina, kad pagalba maistu ir drabužiais kenkia vietos rinkai, o parama pinigais – tik būdas praturtėti nedoriems vargstančių šalių asmenims. Jis pasisako už visišką paramos nutraukimą besivystančioms šalims".

Svarbios datos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]