Walt Disney Animation Studios

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Volto Disnėjaus animacijos studija)
Walt Disney Animation Studios
FormaThe Walt Disney Studios“ padalinys
PramonėKinas
Įkurta1923 m. spalio 16 d.[1]
Įkūrėjas (-ai)Voltas Disnėjus
Rojus O. Disnėjus
Centrinė būstinėBerbankas, Kalifornija, JAV[2]
ProdukcijaAnimaciniai filmai
Dukterinės įmonėsDisneyToon Studios
Tinklalapisdisneyanimation.com

Walt Disney Animation Studios – JAV animacijos studija, kurianti pilno metro ir trumpametražius animacinius filmus bei televizijai skirtus filmus kompanijai „The Walt Disney Company“. Įsikūrusi Berbanke, Kalifornijoje (JAV)[3]. Anksčiau buvusi „Walt Disney Feature Animation“ ir „Walt Disney Productions“. Ši studija yra „The Walt Disney Studios“ padalinys, įkurtas 1923 m. spalio 16 d.[4] kaip „Disney Brothers Cartoon“ studija. 1929 m. įtraukta į „Walt Disney Productions“. Studija yra išleidusi 52 pilno metro filmus[5], pirmasis iš jų – „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

Trumpi animuoti siužetai ir nuo 1934 m. pradėti pilnametražės animacijos procesai, pradžioje buvo tik sudėtinė verslo dalis. 1950 m. įkurtas „Walt Disney Pictures“ skyrius buvo skirtas vaidybinių filmų produkcijai. 1986 m. vykstant „The Walt Disney Company“ pertvarkymui, „Walt Disney Productions“ oficialiai tapo dukterine kompanijos įmone, pavadinimu „Walt Disney Feature Animation“. Studija įgavo dabartinį pavadinimą 2007 m., kai buvo sujungta į tą patį „Walt Disney“ kompanijos skyrių su tuo metu įsigyta „Pixar“ animacijos studija.

Didelę dalį savo gyvavimo studija buvo žinoma kaip pirminė JAV animacijos studija, išplėtojusi daugumą technikų, tapusių tradicinės animacijos standartu.[6] Studijos animacinių filmų katalogas patenka tarp brangiausių „Disney“ studijos turtų, o animuotų trumpo metro filmukų žvaigždės – „Peliukas Mikis“, „Antulis Donaldas“, „Gufis“ ir „Plutas“ – tapo žymiomis figūromis populiariojoje kultūroje bei „Walt Disney“ kompanijos talismanais.

2006 m. „Pixar“ vadovai Edwin Catmull ir John Lasseter ėmėsi studijos prezidento ir vyriausiojo kūrybos vadovo pareigų.[7] Nuo 2007 m. išleisto animacinio filmo „Susipažinkite su Robinsonais“, studija turėjo naują logotipą, atskiriantį juos nuo „Pixar“. Logotipe pavaizduotas klasikinis Peliuko Mikio portretas iš trumpo animacinio filmo „Garlaivis Vilis“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peliukas Mikis

Kanzas Sičio kilę Walt Disney ir Roy O. Disney 1923 m. Los Andžele įsteigė „Disney Brothers Cartoon Studio“. Pirmasis jų projektas buvo begarsės serijos, kuriose vaidino gyva aktorė – mergaitė. Ji gyveno animuotame pasaulyje, filmukas vadinosi „Alisos komedijos“. Projektas buvo išplatintas Margaret J. Winkler ir jos animacijos studijos pagalba, jų bendradarbiavimas toliau tęsėsi. 1927 m. buvo išplatintas kitas animuotas filmukas „Laimingasis triušis Osvaldas“. Iš pradžių „Disney“ studija buvo įkurta Los Andželo miesto centre, Kingswell gatvėje, bet vėliau persikėlė į naują pastatą Hyperion gatvėje.

Po pirmųjų „Laimingojo triušio Osvaldo“ metinių įplaukų Walt Disney nusprendė atnaujinti kontraktą su Margaret J. Winlker animacijos studija, tačiau ji jau buvo ištekėjusi už Charles Mintz, kuris tuo metu perėmė verslą. Naujasis direktorius pasiūlė mažesnes išankstines pajamas už kiekvieną naują seriją, dėl to W. Disney nesutiko. „Universal“ animacijos studija, valdoma Margaret vyro, o ne W. Disney, turėjo teises į „Laimingojo triušio Osvaldo“ filmukų serijas. Be to daugybė darbuotojų perėjo į Ch. Mintz valdomą multiplikacinę studiją, dėl 1928 m. turėjusio pasibaigti ankstesnio bendradarbiavimo kontrakto.

Kol likusi dalis darbuotojų pabaiginėjo „Laimingojo triušio Osvaldo“ serijas, dirbdamas slapčia W. Disney su pagrindiniu savo kompanijos animatoriumi Ub Iwerks ir ištikima darbuotojų komanda kūrė naują personažą „Peliuką Mikį“. 1928 m. pirmieji „Peliuko Mikio“ serijos pasirodymai „Beprotiškas lėktuvas“ ir „Lekiantis Gaučas“ žiūrovams paliko teigiamą, bet ne pribloškiantį įspūdį. Trečiasis pasirodymas buvo išleistas kartu su garso takeliu, kurį sukūrė Carl Stalling. Personažas „Garlaivis Vilis“ tapo pirmuoju „Disney“ kūriniu su sinchronizuotu įgarsinimu ir susilaukė didelio pasisekimo 1928 m. lapkričio mėn. vykusioje premjeroje Niujorke esančiame teatre. „Peliuko Mikio“ serijos su garso takeliais greitai tapo populiarios visoje Amerikoje. Netrukus, 1929 m. buvo išleistos naujos „Disney“ filmukų serijos pavadinimu „Kvailos simfonijos“, nors pradžioje vadinosi „Kaulų šokis“. Kiekviena „Kvailų simfonijų“ serija buvo koncentruota į muziką ir tam tikrą tematiką.

„Walt Disney Productions“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Snieguolės ir 7 nykštukų plakatas

1930 m. buvo pasirašytas kontraktas su „Columbia Pictures“ ir susikūrė „The Walt Disney Company“. „Columbia Pictures“ ir „Disney“ bendradarbiavo dvejus metus, kol 1932 m. buvo pasirašyta nauja sutartis su „United Artists“.

1932 m. buvo pasirašyta išskirtinė sutartis su „Technicolor“, kuri leido naudoti savo 3 ruožų spalvotą juostą animacijos kūrimui. Rezultatas džiugino visus – „Kvailų simfonijų“ serija „Gėlės ir medžiai“ buvo pirmasis pilnai spalvotas animuotas filmukas. Kitos „Kvailų simfonijų“ serijos taip pat buvo kuriamos su „Technicolor“ pagalba, štai 1933 m. „Trys paršiukai“ tapo vienu žiūrimiausiu filmuku, o daina– „Kas bijo didelio blogo vilko?“ tapo hitu.

1934 m. Walt Disney susikvietė kelis pagrindinius savo komandos narius ir paskelbė savo norą bei planus sukurti pirmą pilnametražį animacinį filmą. Nepaisant pajuokos ir nesupratimo, iš beveik visos tuometinės kino pramonės, Walt nepasidavė ir įgyvendino savo idėją, sukūrė „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Prieš tai išleisti „Pavasario deivė“ (1934) ir „Senas malūnas“ (1937) buvo eksperimentinė aikštelė pirmiesiems naujų technikų bandymams. Šie animaciniai filmai buvo pirmieji įtraukę tokias technikas kaip realistiniai žmogaus paveikslai, specialieji efektai ir filmavimas naudojant daugiaplanę kamerą.

„Snieguolės ir septynių nykštukų“ išleidimas „Disney“ kainavo 1,4 mln. dolerių. Laimei, jis atsipirko, filmas tada uždirbo 38 mln. dolerių. Tai buvo daugiausiai uždirbęs filmas istorijoje, kol po dvejų metų buvo išleistas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind). Iš „Snieguolės“ filmuko surinkti pinigai leido „Disney“ animacijos studijai persikelti į naują vietą: Buena Vista gatvę Berbanke (Kalifornijoje), studija ten yra iki šiol.

Kuriant „Snieguolę“ darbas ties „Peliuku Mikiu“ ir „Kvailomis Simfonijomis“ nesustojo. „Peliukas Mikis“ 1935 m. taip pat buvo pradėtas kurti su „Technicolor“ pagalba, be to, tuo metu buvo sukurti dar keli pagalbiniai personažai: šunelis Plutas, draugas Ančiukas Donaldas bei Gufis. Visi šie personažai nuo 1940 m. tapo naujų siužetinių linijų pagrindiniais veikėjais. O Ančiukas Donaldas, net tapo populiaresniu už Peliuką Mikį. Tuo tarpu „Kvailos simfonijos“ gavo septynis apdovanojimus už geriausias trumpametražes istorijas, kol 1939 m. baigėsi.

1940-ieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiulė „Snieguolės ir septynių nykštukų“ sėkmė leido Walt Disney animacijos studijai imtis naujų projektų, tokių kaip „Pinokis“ (1940) ir „Fantazija“ (1940). Eksperimentuojant buvo įtraukiama orkestrinė muzika diriguojama Leopoldo Stokovskio. Vėliau 1941 m. buvo sukurti „Dambo“ ir 1942 m. „Bembis“.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui produkcija buvo pristabdyta. To priežasčių buvo daug: dauguma animatorių buvo paimti į kariuomenę, Europos rinka buvo sustabdyta, be to dauguma produkcijos buvo skirta, būtent, kariuomenei, ypač propagandiniams filmams. Karo metais nuo 1942 iki 1943 m., 95 % visos produkcijos buvo skirta karo pramonei. Buvo sukurti tik keli trumpametražiai epizodiniai filmukai, kai kurie iš jų buvo pradėti kurti ir anksčiau: „Sudie bičiuliai“ (1942), „Trys Kabaljeros“ (1944), „Pagamink mano muziką“ (1946), „Smagus ir mėgiamas, laisvas“ (1947), „Melodijos laikas“ (1948), „Ichabodo ir pono Todo nuotykiai“ (1949). Kiti du asocijuoti kūriniai „Pietų daina“ (1946) ir „Toks brangus mano širdžiai“ (1948) buvo animacijos ir gyvo veiksmo filmuotos medžiagos kombinacija. Galiausiai 1950 m. pasirodė „Pelenė“.

1950-ieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrus „Pelenę“ gamyba atsigavo. Atsigręžta į senąsias vertybes ir vėl imta įrodinėti, kad animacija yra gyvybingas ir reikalingas žmonėms žanras. Sukurti nauji filmai: „Alisa stebuklų šalyje“ (1951), „Piteris Penas“ (1953), „Dama ir valkata“ (1955) ir „Miegančioji gražuolė“ (1959)[8]. Atsižvelgiant į „Miegančiosios gražuolės“ bilietų pardavimus– tai nebuvo sėkmingas darbas, ši animacija nesurinko didelio pelno ir buvo pirmasis praradimas dešimtmetyje.

1960-ieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors ir bilietų pardavimai nebuvo dideli, „Miegančioji gražuolė“ išsiskyrė savo stilistika (pateikė stilistinį pokytį), kuris privedė prie susidomėjimo animacija 1960-aisiais. Tačiau tai buvo labai brangus sumanymas. Kai kurie filmai patyrė nuostolių ir nesusigrąžino išlaidų iki tol, kol praėjo dešimtmetis, kai buvo išleisti originalai. 1962 m. Walt Disney uždarė trumpametražių filmų departamentą, sutelkdamas dėmesį daugiausia į televizinių ir vaidybinių filmų gamybą ir tik retkarčiais atsigręždamas į trumpametražius filmus.

Filmai „Šimtas vienas dalmantinas“ (1961) ir „Kardas akmenyje“ (1963) nebuvo nuostolingi ir netgi atnešė pelno. Walt Disney mirė 1966 m., kuriant animacinį filmą „Džiunglių knyga“.

1970-ieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Aristokačių“ plakatas

Walt Disney mirtis sutapo su įplaukų ir kokybės departamento produkcijos mažėjimu. 1970-aisiais populiarumas labai sumažėjo ir tai tęsėsi iki 1980 m. Pilno metro vaidybiniai filmai tokie kaip „Aristokatės“ (1970), „Robinas Hudas“ (1973) ir „Mikės Pūkuotuko nuotykiai“ (1977) gavo pelno iš bilietų pardavimų ir buvo aišku, kad studija praėjo sunkųjį periodą. Filmas „Gelbėtojai“ (1977) buvo kur kas pranašesnis už kitus filmas, priskiriamas prie „Disney“ klasikos. Šis filmas sulaukė didžiulio kritikų pripažinimo, komercinės sėkmės ir net gavo „Oskarų“ nominaciją. Jis tapo trečiu daugiausiai pajamų gavusiu filmu 1977 m. Už šį filmą daugiau pajamų surinko tik „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ ir „Žvaigždžių karai: epizodas IV - nauja viltis“. Taip pat, jis tapo pačiu sėkmingiausiu „Disney“ animuotu darbu po filmo „Džiunglių knyga”. Tačiau visa šita „Gelbėtojų“ sėkmė tęsėsi neilgai. Pakeitus pagrindinę kryptį buvo pradėta tolti nuo to, ką sukūrė Walt ir jo brolis Roy. Dėl šios priežasties keletas žymių „Disney“ animatorių, tokių kaip Milt Kahl ir Don Bluth, paliko Walt „Disney“ studiją. Pastarasis įkūrė savo studiją, kuri net pranoko „Disney“ kokybę ir tam tikrą laiką metė iššūkį „Disney“ ekonominiam dominavimui šioje srityje.

1980-ieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Walt Disney studija pasiekė žemiausią ribą kai 1985 m. pasirodė filmas „Juodasis katilas“. Jis buvo taip prastai priimtas, kad tik po dešimtmečio pasirodžius vaidinimui, jis buvo išleistas žiūrėjimui namuose. Vėliau Michael Eisner administracija, kartu su kūrybos vadovu Jeffrey Katzenberg, pakeitė produkcijos stilių ir kokybę studijoje.

„Walt Disney Feature Animation“ (1986–2000)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pervadinta į „Walt Disney Feature Animation“, pradėjo kurti įspūdingus kompiuteriu animuotus miuziklus. Norint pritraukti kuo didesnę auditoriją buvo pradėta naudoti tiek aukštos kokybės muzika, tiek ir animacija. Tai sutapo ir su kompiuterinės animacijos technologijų atsiradimu (pirmosios 80-ųjų pabaigoje). Taip pat, labai reikšmingas filmas „Disney“ istorijoje – „Kas pakišo triušį Rodžerį?“, kuriame buvo sujungta gyva vaidyba ir animuoti elementai. Tai vėl sukėlė susidomėjimą animacija.

„Walt Disney Feature Animation“ logotipas, naudotas 1996–2006 m.

Studijos padalinys, kuriame dirbo 40 darbuotojų ir vadinamas „Walt Disney Feature Animation Florida“ buvo atidarytas 1989 m. Jo biurai įkurti „Disney-MGM“ studijos pramogų parke, kur lankytojai turėjo galimybę stebėti kaip dirba animatoriai.[9]

Pradedant „Oliveris ir kompanija“ (1988), studija išleido eilę pelningų ir populiarumo sulaukusių filmų. „Disney renesansu“ vadinami ir „Oskaro“ apdovanojimus laimėję filmai už originaliausią muziką ir dainas yra šie – „Undinėlė“ (1989), „Gražuolė ir pabaisa“ (1991), „Aladinas“ (1992), „Liūtas karalius„ (1994), „Pokahonta“ (1995). „Gražuolė ir pabaisa“ gavo Oskaro apdovanojimą už geriausią 1991 m. filmą, tuo tarpu „Liūtas Karalius“ dar ir dabar yra daugiausiai uždirbantis tradiciškai animuotas filmas šiaurinėje Amerikoje.

1992 m. spalio 7 d. „WWalt Disney Feature Animation Florida“ padalinys buvo atskirtas[10]. 1996 m. balandžio mėn. studija įsigijo „Dream Quest Images“ ir jomis pakeitė „Buena Vista Visual Effects“[11]. 1998 m. balandžio 22 d. „Walt Disney Feature Animation Florida“ perėjo prie 70 mln. dolerių vertės projekto – „Disney Hollywood Studios“.[9] 1999 m. spalį „Dream Quest Images” ir Walt Disney susijungė ir įkūrė „slaptą laboratoriją“, tačiau joje sukūrė tik vieną filmą „Dinozauras“ (2000)[12].

Dėl didelės konkurencijos animatorių atlyginimai sparčiai išaugo ir sukurti tradicinį animuotą filmą pasidarė dar brangiau. 2000 m. prasidėjus masiniam etatų mažinimui, darbuotojų skaičius sumažėjo iki 600. Po eilės blogų pasirodymų ir atsiradusių naujų studijų, tokių kaip „Pixar“, „DreamWorks Animation“ ir „Blue Sky Studios“, „Disney“ nusprendė pakeisti Walt Disney ilgametražę tradicinę (ranka pieštą) animaciją į naujas CGI technologijas (kompiuteriu generuotų vaizdų), atleido dar daugiau žmonių ir pardavė tradicinę animacijos įrangą. Tai buvo Bob Lambert, Disney technologijų vadovo, idėja.[13]

2002 m. birželį slaptoji laboratorija buvo uždaryta.[14]

2003 m. sausio mėn. „Disney“ pradėjo pertvarkyti savo teatro ir animacijos skyrius, pagerino išteklių panaudojimą ir sutelkė dėmesį į naujų personažų ir franšizės plėtrą. TV animacija buvo perkelta į „Disney Channel“ pasaulinio mąsto kanalą.[15]

2003 m. lapkričio 30 d. atsistatydino Roy E. Disney animacijos studijos pirmininkas ir 2004 m. sausio 12 d. buvo uždaryta „Walt Disney Feature Animation Florida“. Orlando studija buvo paversta į teminį atrakcionų parką. Prieš uždarant, paskutinis tradiciškai animuotas filmas buvo „Misija karvės“ (2004).

Walt Disney Animation Studios (2007–)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors ir buvo nuspręsta pereiti prie CGI, tačiau to nepakako norint atgaivinti susidomėjimą „Disney“ animacija. „Walt Disney Feature Animation“ darbą visada atlikdavo geriau nei jų partneriai „Pixar“, su kuriais buvo pasirašyta sutartis kurti CGI filmus. Atsižvelgdami į tai, 2006 m. Walt Disney studija nusprendė nusipirkti „Pixar“.[16] „Walt Disney Feature Animation“ buvo pervadinta į „Walt Disney Animation Studios“. Po įsigijimo „Pixar“ ir „Walt Disney Animation Studios“ ir toliau dirbo atskirose studijose, filmus leido taip pat naudodami atskiras antraštes. Buvę „Pixar“ vadovai Edwin Catmull ir John Lasseter ir toliau ėjo studijos prezidento ir kūrybos vadovo pareigas.[17]

Pakeitus strategiją, Lasseter vėl atstatė „Walt Disney Animation Studios“ ir ją padarė pagrindiniais animacijos namais. Rankomis piešta animacija perėjo prie Toon Boom Harmony programos pritaikytos naudoti „DisneyToon Studios“. „Princesė ir varlius“ išleistas 2009 m., tradiciškai animuotas filmas vėl paskatino žiūrovų susidomėjimą. 2009 m. Walt Disney animacijos studija išleido pirmąją animuotą TV laidą.

„Walt Disney Animation Studios“ 2010 m. sukūrė pirmąjį kino filmą – animuotą pasaką „Ilgo plauko istorija“, naudojant CGI (kompiuteriu animuotos produkcijos sistema) technologijas. Netrukus po filmo išleidimo „Los Angeles Times“ pranešė, kad Ed Catmull teigimu: „princesių“ žanro filmai turi padaryti pertrauką iki tol, kol nors sugalvos kažką naujo. Toliau jis aiškino, kad jie bando atsiriboti nuo „princesių“ eros atsižvelgiant į auditorijos norus[18]. Tačiau vėliau, savo Facebook puslapyje jis teigė, kad visa tai tėra tik gandai. 2013 m. išleistas „Disney“ studijos antrasis CGI kūrinys „Ledo šalis“.

Studija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vadyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1985 m. iki atsistatydinimo 2003 m. lapkritį „Walt Disney Feature Animation“ oficialiai vadovavo pirmininkas Roy E. Disney, kuris turėjo didelę įtaką skyriui, tačiau dauguma sprendimų buvo priimti „Walt Disney Animation“ prezidento, kuris oficialiai buvo pavaldus Disney, taip pat „Disney“ studijos pirmininkui, korporacijos pirmininkui ir vyriausiajam studijos vadovui Michael Eisner. Buvę „Walt Disney Feature Animation“ prezidentai – Peter Schneider (1985–1999 gruodis), Thomas Schumacher (2000 sausis -2002 gruodis) ir David Stainton (2003 sausis – 2006 sausis).[19]

Nuo 2006 m. Ed Catmull yra „Walt Disney“ ir „Pixar“ animacijos studijų prezidentas, o John Lasseter yra šių studijų vyriausiasis kūrybos vadovas.[17]

2008 m. Andrew Millstein tapo „Walt Disney Animation Studios“ generaliniu direktoriumi. Jis atsakingas už kasdienes studijos sąlygas, įrangą ir produktus.

Lokacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pelenės pilis viename iš Disnėjaus teminių parkų

„Walt Disney Animation Studios“ įsikūrusi Roy E. Disney animacijos pastate Berbanke, Kalifornijoje, priešais gatvėje esančią „Walt Disney Studios“, kur buvo įsikūrusi pirmoji animacijos studija. Pagalbinės studijos, prieš uždarant 2003 ir 2004 m. dėl besitęsiančių Disney animacinių filmų bilietų pardavimo sunkumų, buvo įkurtos Paryžiuje (Prancūzijoje), Tokijuje (Japonijoje) ir net „Disney's Hollywood Studios“ studijoje, viename iš keturių didžiausių teminių parkų Walt Disney pasaulis, Floridoje. Holivudo studijos vieta gyvuoja kaip paroda ir turas, pavadintas „Disney animacijos magija“, kuriame pristatomi skirtingi pilnametražės animacijos kūrimo procesai.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilnametražiai filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Walt Disney Animation Studios filmai.

„Walt Disney Animation Studios“ išleido 52 pilnametražius filmus, kurie yra žinomi, kaip „Disney“ animacijos kanonas. Kiekvienam iš šių filmų yra priskirtas numeris, kuris nurodo chronologinę seką pagal tai, kada kiekvienas filmas buvo išleistas. Į filmų kanoną įeina tokie filmai kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Fantazija“, „Pelenė“, „Dama ir valkata“, „Mažoji undinėlė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Aladinas“. Naujausieji „Disney“ išleisti filmai – „Ilgo plauko istorija“ bei „Mikė Pūkuotukas“. Naujausias šios studijos pilnametražis filmas– „Ralfas griovėjas“. Kitas studijos projektas – „Ledo šalis“. Tai Hanso Kristiano Anderseno istorijos „Sniego karalienė“ muzikinė adaptacija, kurią planuojama pristatyti 2013 m. lapkritį.

Trumpametražiai filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Disney animuoti trumpametražiai filmai.

Nuo „Alisos komedijų“ 1920 m., „Disney“ pradėjo leisti trumpametražius animacinius filmukus. Animaciniai filmukai dažniausiai būdavo serijų eilė, kuri sukasi aplink pagrindinius veikėjus, tokius kaip Peliukas Mikis, Laimingasis triušis Osvaldas, Ančiukas Donaldas arba aplink muzikinę temą, pavyzdžiui, „Kvailos simfonijos“. Po persikėlimo į Berbanką, „Walt Disney Animation Studios“ tęsė trumpametražių filmukų leidybą. Trumpametražiai filmukai suteikė studijai galimybes eksperimentuoti su naujomis technologijomis, kurias jie panaudojo filmų gamybos procese, tokiomis kaip garso sinchronizavimas filme „Garlaivis Vilis“, spalvotojo kino procesas filme „Gėlės ir medžiai“, daugiaplanė kamera filme „Senas malūnas“, kserografija – „Goliat2“ (GoliathII) bei tradicinės ir CGI animacijos mišinys filme „Popierinis žmogus“.

Bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parkai ir kurortai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Walt Disney Animation Studios” atsitiktinai sujungė jėgas su „Walt Disney Imagineering”, „Pixar” ir „DisneytToon” studijomis, kad sukurtų atrakcionus, reikalaujančius animatorių kompetencijos, įvairiems Disney parkams ir kurortams visame pasaulyje. Tarp šio pasirinkto atrakcionų sąrašo yra:

  • „Mickey‘s PhilharMagic“ Magiškoje karalystėje ir Honkongo Disneilende;
  • „Stitch‘s Great Escape“ Magiškojoje karalystėje;
  • „Stitch Encounter“ Honkongo Disneilende;
  • „Stitch Live!“ Walt Disney Studios parke.

Taip pat „Walt Disney Animation Studios“ ir „Walt Disney Imagineering“ bendradarbiavo su vidinėmis pramoginėmis studijomis Disneyland, Disney Holivudo studija ir Tokijo Disney Jūra, kad sukurtų naktinį „Fantasmic!“ šou. Ši studija kartu su „Pixar“ taip pat prijungė Walt DIsney kūrybiškas pramogas, kad sukurtų Spalvų pasaulį, naktinį hidrotechninį šou Disney Kalifornijos nuotykių parke ir Disney Svajones, multimedinį naktinį šou Paryžiaus Disneilendo parke.

Vaizdo žaidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Walt Disney Animation Studios“ sukūrė elfus, fonus ir video žaidimų kompiuterines versijas žaidimams: „Disney Aladinui“ bei „Liūtas karalius“.

Animaciniai pilnametražiai filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Walt Disney Animation Studios" taip pat suteikė dvisluoksnę (second layering) tradicinę animaciją „Walt Disney Pictures“ filmui „Košmaras prieš Kalėdas“.[20] 1995 m. „Walt Disney Animation Studios“ pateikė papildomą animaciją ir istoriją „DisneyToon Studios“ filmui „Kvailas filmas“.

Pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Walt Disney Animation Studios“ yra žinoma už naujausių standartų inovacijų įdiegimą animacijos industrijoje, įskaitant:

Techniniai pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Daugiaplanė kamera pritaikyta „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“, tačiau pirmiausia panaudota „Oskaro" apdovanojimą laimėjusiame trumpametražiame filmuke „Senas malūnas“.
  • Specialiųjų efektų ir žmonių personažų realistinę animaciją („Snieguolė ir septyni nykštukai“)
  • Pažangūs kompozicijos procesai, kurie suderina gyvą veiksmą bei animuotus elementus naudojant spalvotą kino juostą.
  • Kserografijos naudojimas animacijoje piešinukų perkėlimui į elementus kaip priešprieša perkopijavimui rašalu (išbandytas keliose scenose „Miegančiojoje gražuolėje“, pirmąkart pilnai panaudotas „Oskarui“ nominuotame trumpametražiame animaciniame filmuke „Goliat 2“, tačiau galutinai išlavintas filme „101 dalmantinas“).
  • Visiškai skaitmenizuotų metodų panaudojimas piešimui, komponavimui ir animavimo funkcijų įrašymui CAPS.

Pilnametražių animacinių filmų pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pirmasis spalvotas animacinis filmas – „Snieguolė ir septyni nykštukai“.
  • Pirmasis kino filmas turintis stereofoninį garsą – „Fantazija“, kitaip dar žinomas kaip „Fantasound”.
  • Pirmasis pilnametražis animacinis filmas sukomponavęs 2D animuotus personažus iš animacinių į gyvo judesio – „Trys kabaljerai.
  • Pirmasis pilnametražis animacinis filmas, filmuotas plačiaekraniu formatu su sinemaskopu – „Dama ir valkata“.
  • Pirmasis didelio formato animacinis filmas – 70 mm „Miegančioji gražuolė“.
  • Pirmasis Disney animuotas pilnametražis animacinis filmas, kuriame panaudoti kompiuteriu generuoti vaizdai – „Juodasis katilas“.
  • Pirmasis Disnėjaus animuotas pilnametražis animacinis filmas, kuriame panaudota sudėtinga CGI animacija – „Oliveris ir kompanija“.
  • Pirmasis Disney animuotas pilnametražis animacinis filmas, kuriame panaudotas skaitmeninis spalvinimas – „Mažoji undinėlė“, kuriame pristatytas Disney CAPS procesas.
  • Pirmasis pilnametražis animacinis filmas, kuriame sukomponuota animacijos ir gyvo judesio seka – „Kas pakišo triušį Rodžerį“.
  • Pirmasis pilnametražis animacinis filmas, nufilmuotas naudojant 100 % skaitmenizuotai – „Kritę gelbėtojai“, CAPS.
  • Pirmasis pilnametražis animacinis filmas nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui geriausio filmo nominacijoje ir vienintelis nominantas nominacijoje už geriausią tradiciškai animuotą filmą – „Gražuolė ir pabaisa“.
  • Pirmasis Disney animuotas pilnametražis animacinis filmas, uždirbęs 200 mln. dolerių bei daugiausiai 1992 m. uždirbęs filmas – „Aladinas“.
  • Visų laikų daugiausiai uždirbęs tradiciškai animuotas filmas – „Liūtas karalius“.
  • Didžiausia filmo premjera su daugiau nei 100 tūkst. žiūrovų –„Pokahonta“.
  • Brangiausias visų laikų animacinis filmas, kainavęs 260 mln. dolerių – „Ilgo plauko istorija“.
  • Didžiausias visų laikų originalių veikėjų, sukurtų animaciniam filmui, skaičius – 188– „Ralfas Griovėjas“.

„Walt Disney Animation Studios“ ir Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Walt Disney animacijos atgarsiai Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių Lietuvoje nebuvo jokio „Disney“. Sovietų valdžia paliko ne tik iškreiptą pavadinimą, kaip Centrinė žvalgybos valdyba, bet ir suvulgarintą Volto Disnėjaus pavardę, kuri dar prieškario laikais Lietuvoje buvo vadinama – Voltas Diznis, nors ir pagal sovietinės transliteracijos tradicijas pavardė paversta į „Disnėjus”, senasis variantas yra neišdildomai įsirėžęs žmonių sąmonėje.

Walt Disney lietuviškoje literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozas Baltušis savo knygoje „Tėvų ir brolių takais“ kadaise taip aprašė Disneilendą: „Tik Disneilende gali suvokti, kokio savo išmonės įvairumo ir įmantrumo yra pasiekę amerikiečiai. Kiti sakė, kad tai primityviausias poilsio parkas, kurį gėda lankyti intelektualaus darbo žmonėms. Kas tai? Fantastika ar mokslas, pramoga ar šarlataniškumas? Tikriausiai nei viena, nei antra. O kartu viskas drauge. Tik šarlataniškumo– mažiausia. Disneilendas teikia žmonėms ne vien pramogą, bet ir žinių, kelia jų kultūrinį lygį. Velnioniškai išmoningai ir drąsiai padaryta viskas!“ Galų gale, kaip sakoma, „kas nebuvo Disneilende, tas nebuvo Amerikoje„.

Lietuvių animatoriai „Walt Disney Animation Studios“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuoju profesionaliosios animacijos kūrėju Lietuvoje laikomas Vladislovas Starevičius. 1910 m. jis sukūrė pirmąjį pasaulyje lėlių animacijos filmą „Elniaragių kova”. V. Strarevičius buvo įvertintas ne vien kritikų, bet ir Volto Disnėjaus, kurio studijoje buvo kviečiamas dirbti, bet atsisakė, nes buvo autorinės animacijos šalininkas.

Dokumentiniai filmai apie „Disney“ animaciją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Kelionė po Walt Disney animacijos studiją“ (1937, trumpametražis)
  • „Nepasiduodantis drakonas“ (1941, parodijuojamoji dokumentika)
  • „Frenkas ir Olis“ (1995).
  • „Svajok, kvailas svajokli“ (2005).
  • „Bundanti miegančioji gražuolė“ (2010).

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://thewaltdisneycompany.com/disney-companies/studio-entertainment
  2. http://www.disneyanimation.com/aboutus/contact.html Archyvuota kopija 2012-03-24 iš Wayback Machine projekto.
  3. http://www.disneyanimation.com/studio/ourstudio
  4. http://thewaltdisneycompany.com/disney-companies/studio-entertainment
  5. http://www.disneyanimation.com/studio/history Archyvuota kopija 2013-01-21 iš Archive.is projekto
  6. http://www.animationschooldaily.com/?p=889 Archyvuota kopija 2013-05-14 iš Wayback Machine projekto.
  7. http://www.nbcnews.com/id/11003466/ns/business-us_business/t/disney-buying-pixar-billion/#.US6qMzAQZqA
  8. http://www.disneyanimation.com/studio/history Archyvuota kopija 2013-01-21 iš Archive.is projekto
  9. 9,0 9,1 Drees, Rich. „Disney Closes Florida Animation Studio“. filmbuffonline.com. Nuoroda tikrinta 6 December 2012.
  10. „WALT DISNEY FEATURE ANIMATION FLORIDA, INC“. Corporation Search. State of Florida, Department of State. Nuoroda tikrinta 24 February 2013.
  11. „Studio Shakeups“. VFX HQ Spotlight. 1996 m. balandžio mėn. Nuoroda tikrinta 23 February 2013.
  12. McNary, Dave (1999 m. spalio 28 d.). „DISNEY, DQI TO FORM THE SECRET LAB“. Daily News. Los Angeles, CA. Suarchyvuotas originalas 2014-03-29. Nuoroda tikrinta 23 February 2013.
  13. Verrier, Richard (2012-09-11). „Digital media trailblazer and ex-Disney exec Bob Lambert dies“. Los Angeles Times Company Town. Nuoroda tikrinta 2012-10-02.
  14. Godfrey, Leigh (2001 m. spalio 30 d.). „Disney’s Secret Lab Closes Its Doors“. AWN News. Nuoroda tikrinta 23 February 2013.
  15. Godfrey, Leigh (2003 m. sausio 3 d.). „Disney Streamlines Television Animation Division“. AWN News. Nuoroda tikrinta 27 February 2013.
  16. Eller, Claudia (2006 m. sausio 26 d.). „Deal Ends Quarrel Over Pixar Sequels“. Los Angles Times. Nuoroda tikrinta 21 February 2013.
  17. 17,0 17,1 „Disney buying Pixar for $7.4 billion“. NBC News. AP. 2006 m. sausio 1 d. Nuoroda tikrinta 28 February 2013.
  18. C. Chmielewski, Dawn; Eller, Claudia (2010-11-21). „Disney Animation is closing the book on fairy tales“. Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 2010-12-14.
  19. Amidi, Amid (2006 m. sausio 24 d.). „David Stainton Out!“. Cartoon Brew. Nuoroda tikrinta December 10, 2012.
  20. Mark Salisbury, Tim Burton (2006). Burton on Burton. London: Faber and Faber. pp. 115–120. ISBN 0-571-22926-3.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]