Vitotai
Vitotai | |
---|---|
Peru vitotai (1913 m.)
| |
Gyventojų skaičius | 7930 |
Populiacija šalyse | Kolumbija: 6800 Peru: 1130 |
Kalba (-os) | vitotų, ispanų |
Religijos | katalikybė, prigimtinė tikyba |
Giminingos etninės grupės | andokiai, okainai, nonujai, borai, miranjai, kultūriškai – tukanai |
Vikiteka: | Vitotai |
Vitotai arba huitotai (huitoto, witoto, güitoto, uitoto) – indėnų tauta, gyvenanti vakarų Amazonijoje, ties Kolumbijos (Kaketos, Putumajo dep.) ir Peru (Loreto dep.) siena. Populiacija – apie 8 tūkst. žmonių. Vitotų kalba jungiama prie borų-vitotų kalbų šeimos, išskiriamos 3 pagrindinės tarmės minikų (mɨnɨka), muinanių (nɨpode) ir murujų (mɨca). Taip pat kalba ispaniškai. Pagal tikybą – Romos katalikai.
Vitotai labai smarkiai nukentėjo per kaučiuko bumą (XX a. pirmaisiais dešimtmečiais), populiacija sumažėjo maždaug 10 kartų. Tuo laikotarpiu nunyko apeiginis kanibalizmas, tarpgentiniai karai. Dalis vitotų persikėlė gyventi į kreolų gyvenvietes (Letisiją ir kitur Amazonės aukštupyje).
Verčiasi kapline-lydimine žemdirbyste (kartieji manijokai, batatai, bananai, ananasai, cukranendrės, kukurūzai, kakvmedžiai, persikinės palmės, žemės riešutai ir kt.), medžiokle, žvejyba, rankiojimu. Uždarbiauja miškų ūkyje, kasyklose, kaučiuko plantacijose ir kitur.
Tradicinė vitotų apranga – genitalijų dangalas, dabar – kreoliniai rūbai. Gyvenvietės viduryje statomas didysis namas (maloka), aplinkui jį ratu – namai ant polių mažosioms šeimoms. Iki XX a. 3–4 dešimtmečių maloka buvo bendruoju bendruomenės namu (50–60, kartais daugiau žmonių), dabar – susirinkimų vieta ir didžiosios šeimos vado namai. Maloka būna dvišlaičiu arba užapvalintu stogu. Murijų namas apskrito arba ovalaus plano, muinanių – kvadratinio arba stačiakampio.
Dvasinė vitotų kultūra artima rytų tukanams (malokos kaip pasaulio modelio įsivaizdavimas, šokiai su kaukėmis, palmių derliaus šventės). Seniau būta apeiginio žaidimo kamuoliu, malokos tapatinimo su žmogaus kūnu, naudojami mediniai gongai. Naujavedžiai keliasi į vyro tėvų namus.[1]