Virbalio Rekošų koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°37′42″š. pl. 22°48′35″r. ilg. / 54.628445°š. pl. 22.809737°r. ilg. / 54.628445; 22.809737

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Virbalio Rekošų koplyčia
Virbalis, kapinės.JPG
Savivaldybė Vilkaviškio rajonas
Gyvenvietė Virbalis
Adresas Vilniaus g. 38A
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta ~ 1860 m.

Virbalio Rekošų koplyčia – mauzoliejinė koplyčia su trijų kartų lenkų kilmės Rekošų šeimos kapaviete. Koplyčia stovi Virbalio miestelio (Vilkaviškio raj.) veikiančiose kapinėse, šalia pagrindinės Vilniaus g. Statinys iš mūro, suręstas apie 1860 m. Prieš keletą metų koplyčią „atrado“ Rekošų palikuonys iš užsienio, besidomintys XIX a. pr.- XX a. I. p. čia gyvenusios šeimos genealogija, išlikusiu paveldu Lietuvoje.

Koplyčia, kaip regioninės reikšmės paminklas, 2017 m. liepos 10 d. buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 41284).[1] Koplyčia reikšminga savo architektūrinėmis, dailės, istorijos ir memorialinėmis savybėmis.


Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia su laidojimo rūsiu, priekiniu fasadu atgręžta į pagrindinius kapinių įėjimo vartus. Statinio frontone ant atnaujinto ovalaus skydo įrėmintas įrašas Grób rodziny Rekoszów ('Rekošų šeimos kapavietė'). Šalia pastato driekiasi daugiausiai senos kapavietės su metaliniais kryžiais ir tvorelėmis. Koplyčios išorė nutinkuota, minimaliai aptvarkyta, restauruotos priekinės durys, languose išlikę vitražo fragmentai. Vidaus apdaila, altorius ir kitos interjero detalės išlikusios, bet susidėvėjusios, apleistos, čia įrengtas sandėlis kapinių sargo inventoriui. Ant šoninių sienų kabo didelės originalios lieto metalo plokštės su epitafijomis. Ant vienos jų matomas giminei priklausęs herbas „Ostoja“ (koplyčioje dešinėje pusėje). Iš pagrindinės koplyčios patalpos į rūsį veda laiptai, kuriais nusileidus matomi trys puošnūs metaliniai karstai, praviri, su laužimosi žymėmis, padrikais palaikų likučiais. Šalia jų pritvirtintos nedidelės lentos su palaidotų žmonių vardais ir datomis.

Pasak vietos žmonių pasakojimų, koplyčioje virš altoriaus buvo Dievo Motinos paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sugriauta Virbalio bažnyčia, šis paveikslas buvo perkeltas į dabartinę Virbalio katalikų bažnyčią. Bažnyčios metrikų, galinčių suteikti daugiau žinių apie Rekošus, neišliko, pražuvo kartu su bažnyčia.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rekošai (arba Rekašiai) – turtingi dvarų valdytojai ir fabrikantai. Gyveno, manoma, Birutės gatvėje, kuri prieš karą žmonių buvo vadinta Rekašio gatve. Mikalojui Pranciškui Rekošui, vėliau jo sūnui priklausė metalo dirbinių ir žemės ūkio mašinų fabrikas „Minerva“ Kaune ir keli dvarai Virbalio apylinkėse. Dabartinė Kauno autobusų stotis Vytauto prospekte – buvusi jų šeimos nuosavybė. Koplyčią pastatė fabrikantas M. Rekošas, manoma, po 1860 m., galbūt po pirmosios žmonos Antaninos mirties 1863 m. Be to 1869 m. mirė jo tėvas. Fabrikantas buvo paskutinysis iš Rekošų, palaidotas koplyčioje. Koplyčios bei vartų dekoruotos metalinės detalės, kapinių lieti metalo kryžiai, paminklai neabejotinai pagaminti „Minervoje“.

Koplyčioje palaidoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antanina Petrauskaitė - Rekošienė (Antonina z Piotrowiczów Rekosz, apie 18351863), fabrikanto M. Rekošo pirmoji žmona
  • Pranciškus Mikalojus Rekošas (Franciszek Mikołaj Rekosz (17791869), Virbalio ir Kybartų pašto ekspeditorius, pasienio pašto viršininkas, žemių prie miestelio savininkas, M. Rekošo tėvas
  • Julijana Elena Renčynskaitė - Rekošienė (Juliana Helena Ręczyńska Rekosz (apie 18141888), M. Rekošo motina
  • Sofija Austutovičiatė - Rekošienė (Zofia Austutowicz Rekosz (mirė prieš 1904 m., nėra patvirtinančios lentelės apie jos palaidojimą šioje koplyčioje), M. Rekošo antroji žmona
  • Dominykas Rekošas (Dominik Rekosz (19021905), M. Rekošo anūkas
  • Mikalojus Pranciškus Rekošas (18321911), Kauno fabrikantas

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Andrzej Matusiewicz. „Szlacheckie gniazda. Sudawskie“ („Jaćwież“ Nr. 20, 2002 m.)
  • Juozas Zabielavičius. „Virbalis mano atsiminimuose“ – Vilnius: Baltijos kopija, 2007–2013

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2019-01-06. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka