Mikołaj Franciszek Rekosz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mikalojus Pranciškus Rekošas
lenk. Mikołaj Franciszek Rekosz
Gimė: 1832 m.
Virbalis Rusijos vėliava Rusijos imp.
Mirė: 1911 m. balandžio 2 d. (~79 metai)
Kaunas Rusijos vėliava Rusijos imp.
Tėvas: • Pranciškus Mikalojus Rekošas (1779-1869)
Motina: • Juliana Helena Ręczyńska (apie 1814-1888)
Sutuoktinis(-ė): • Antonina z Piotrowiczów Rekosz (apie 1835-1863)
• Zofia Austutowicz Rekosz (mirė prieš 1904 m.)
Vaikai:

• Mikołaj Rekosz
• Maria Lubomira Rekosz-Floryanowicz
•Zenon Wincenty Rekosz
•Helena Anna Rekosz-Dowkontt
•Tadeusz Norbert Rekosz
•Zofia Rekosz-Labbé

Veikla: fabrikantas
Sritis: metalo apdirbimas, mašinų gamyba
Organizacijos: Minervos“ metalo liejykla
Pareigos: savininkas

Mikalojus Pranciškus Rekošas (Rekašius, Rekošius, Nikolajus Rekošas) (rus. Николай Рекошъ; lenk. Mikołaj Franciszek Rekosz) g. 1832 m. Virbalyje – m. 1911 m. balandžio 2 d. Kaune) – Kauno gubernijos fabrikantas, Kaune turėjęs „Minervos“ metalo liejyklą, žemvaldys, visuomenės ir politikos veikėjas. Palaidotas Virbalyje.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fabrikantas Mikalojus Rekošas gyvenimą praleido Kaune. Čia gyvenę Rekošai priklausė Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios parapijai. Parapijos mirties metrikų knygoje išlikę žinių apie fabrikanto mirties priežastį.[2] Įrašas byloja, kad Rekošas mirė Kaune 1911 m. balandžio 2 d. nuo plaučių uždegimo, o jo kūnas balandžio 5 d. traukiniu išvežtas į Virbalį. Palaidotas jo paties apie 1860 m. statytoje Rekošų šeimos koplyčioje Virbalio kapinėse.

M. Rekošas buvo baigęs mokslus užsienyje, tarnavo carinės Rusijos valdžios įstaigose, kelias kadencijas buvo miesto dūmos deputatu, dalyvavo labdaros organizacijų veikloje. Nuo 1864 m. valdė „Minervos“ fabriką, kuris pagal testamentą po fabrikanto mirties 1911 m. atiteko jo vyriausiajam sūnui Mikalojui Rekošui.[3]

Be „Minervos“ Kaune, jam dar priklausė dvarai Suvalkų gubernijoje - netoli Virbalio: Patilčiai, Parausiai, Patviečiai (Patwiecie-Nowy Dwór), Zalesie bei 1896 m. įgyti Sūdavos ir Skambiabalio dvarai Vižainio apylinkėse (dabar Lenkija).

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Katalikų tikėjimo Rekošų (Rekašių) šeimos kilmė nėra visiškai aiški, greičiausiai tai iš nelegalios prekybos su Prūsija praturtėjusi lietuvių valstiečių šeima, vėliau susitapatinusi su panašiai skambančią pavardę turinčiais lenkų bajorais Rokosz ir pradėjusi vartoti jų herbą „Ostoja“. XIX a. pr. – XX a. I p. kelios Rekošų šeimos kartos gyveno Virbalyje. Fabrikanto Mikalojaus Rekošo tėvas – Pranciškus Mikalojus Rekošas (1779–1869) buvo 18321862 m. Virbalio, vėliau Kybartų pašto ekspeditorius, nuo 1862 m. pakeitus pašto statusą į pasienio pašto įstaigą – pasienio pašto viršininkas; apdovanotas Prūsijos 4-os klasės Raudonojo erelio ordinu, buvo palivarko Glichterowszczyzna (ar Glechstrowszczyzna) šalia miestelio savininkas,[4] motina – Juliana Helena Ręczyńska (apie 1814–1888). Šeimoje buvo 8 vaikai, visi gimę Virbalyje. Mikalojus Pranciškus (būsimasis „Minervos“ savininkas) buvo antras sūnus.

Fabrikantas M. Rekošas buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona – Antanina Petravičiūte (Antonina z Piotrowiczów Rekosz ) (apie 1835–1863) susilaukė 4 vaikų (taip rašoma žmonos nekrologe), tačiau išgyveno tik vienas – vyriausiasis Mikalojus Rekošas (Mikołaj Rekosz) (1858 arba 1862–1938?), paveldėjęs „Minervą“; palaidotas Vižainyje (dabar Lenkija).

Iš antrosios santuokos su Zofia Austutowicz Rekosz (mirė prieš 1904 m.) buvo 2 sūnūs ir 3 dukterys (visos dukros buvo ištekėjusios): Maria Lubomira Rekosz-Floryanowicz, Zenon Wincenty Rekosz (- 1939), Helena Anna Rekosz-Dowkontt (1878–1956), Tadeusz Norbert Rekosz (1880–1943), Zofia Rekosz-Labbé.

Juozas Zabielavičius savo atsiminimų knygoje mini, kad dabartinę Birutės gatvę Virbalyje vietiniai žmonės vadindavę Rekašio vardu.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Andrzej Matusiewicz. „Szlacheckie gniazda. Sudawskie“ („Jaćwież“ Nr. 20, 2002 m.)
  2. www.epaveldas.lt
  3. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje (1843–1915). – Kaunas: VDU leidykla, 2001
  4. Tomasz Suma. Urzędnicy pocztowi w Krolestwie Polskim 1815–1871. Wydawnictwo DiG, Warszawa 2005
  5. Virbalis mano atsiminimuose / Juozas Zabielavičius. – Vilnius: Baltijos kopija, 2007–2013.