Vilniaus mūšis (1702)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilniaus mūšis (1702)
Data 1702 m. balandžio 5 d. (pagal Julijaus kalendorių)
1702 m. balandžio 6 d. (pagal Švedijos kalendorių)
1702 m. balandžio 16 d. (pagal Grigaliaus kalendorių)
Vieta Vilnius
Rezultatas Švedijos pergalė
Konflikto šalys
Švedijos imperija Abiejų Tautų Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Carl Gustav Mörner Liudvikas Pociejus
Pajėgos
2500[1]–3000 karių[2] 2 000 - 3 000 karių[2]
Nuostoliai
~ 50 žuvusių[3] ~ 30-100 žuvusių
2 patrankos[3]

Vilniaus mūšis – Didžiojo Šiaurės karo metu, 1702 m. balandžio 16 d. (balandžio 5 d. pagal Julijaus kalendorių, balandžio 6 d. pagal Švedijos kalendorių), įvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgų mėginimas išstumti Vilniuje įsitvirtinusią Švedijos imperijos įgulą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sužinojęs, jog 1702 m. balandžio 5 d. Vilniaus miestą užėmė Švedijos kariuomenė, LDK didysis sargybininkas Liudvikas Pociejus pamėgino iš miesto išstumti švedus.

Pociejaus pajėgas sudarė, skirtingų šaltinių duomenimis, nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst karių. Dalis jų buvo iš Vilniaus balandžio 5 d. pasitraukusi įgula. Kariai buvo prastai aprūpinti.

Švedų pajėgas sudarė apie 3 tūkst. karių, kuriems vadovavo generolas majoras Karlas Miorneris (Carl Gustav Mörner).[2] Kovoti galinčios švedų pajėgos buvo dar mažesnės – dėl ligų ir sužeidimų realus kovoti galinčių karių skaičius neviršijo 2,5 tūkst. Vien Dalos pulke (šved. Dalregementet) mūšio išvakarėse buvo tik 740 karių, nors pulką turėjo sudaryti 1200.[1] Pociejus taip pat žinojo, kad pagrindinės švedų pajėgos išžygiavo į Kauną, tačiau į Vilnių atvyko švedus palaikančios Sapiegų pajėgos.[4]

Pagrindinė švedų stovykla buvo įsikūrusi ne mieste, o kairiajame Neries krante, Šnipiškėse.[4]

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pociejaus pajėgos miestą puolė balandžio 16 d., Velykų sekmadienį, apie 14:00. Puolimas vyko iš trijų krypčių – iš pietryčių per Aušros vartus, iš pietvakarių per Trakų vartus ir iš vakarų per Lukiškių priemiestį. Puolimu per Lukiškes buvo siekiama užimti tiltą per Nerį ir atkirsti švedus nuo jų stovyklos Šnipiškėse.

Pociejui pavyko įgyvendinti dalį sumanymo – sutriuškinti miesto vartuose ir rotušėje įsitvirtinusias švedų įgulas. ATR pajėgoms nepavyko užimti tilto, tačiau pavyko sutrikdyti švedų atsitraukimą į pagrindinę stovyklą.

Karlas Miorneris

Puolimas buvo surengtas religinės šventės metu, tikintis kad daug švedų karių bus bažnyčiose ir jie nesugebės išsirikiuoti gynybai. Tikėtina, kad dauguma mieste buvusių švedų žuvo. Į nelaisvę pateko ir Sapiegų patikėtinis Marlinas Kaniferis (šved. Marlin Frederik Kanifer).

Šnipiškėse įsikūrusioje stovykloje buvusioms pagrindinėms švedų pajėgoms pavyko suformuoti kovinę rikiuotę ir per tiltą įsiveržti į miestą. Užpuolikams teko trauktis; sumaištyje jie paliko dvi patrankas. Pociejaus pajėgos kovodamos atsitraukė iki užmiestyje buvusios šv. Stepono bažnyčios. Nurimus kovoms Pociejaus pajėgos nepersekiojamos pasitraukė į Juodšilius.

Pociejus teigė, kad „miesto gatvės buvo nuklotos švedų lavonais“, o jų žuvo daugiau nei tūkstantis.[3] Šių skaičių patikrinti nėra galimybės, patys švedai nurodo tik apie 50 karių siekiančius nuostolius. Pociejaus teigimu, mūšyje žuvo apie 30 ATR karių, buvo prarastos 2 patrankos.[3] Generolas M. Stenbokas (Magnus Stenbock) laiške žmonai nurodė, kad žuvo šimtas ATR karių.[3]

Pociejus rašė kancleriui Radvilai, kad puolime dalyvavo tik 2 tūkst. karių, kiti negalėjo prisijungti dėl nusilpusių žirgų,[2] nors vėlesni istorikai nurodo didesnį puolime dalyvavusių skaičių – 3 tūkst.[5]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po mūšio Vilniaus miestas liko valdomas Švedijos pajėgų. Iki mūšio švedai elgėsi korektiškai, kartu su miestiečiais dalyvaudavo mišiose. Po mūšio, balandžio 20 d., iš miestiečių buvo pareikalauta sumokėti didžiulę kontribuciją – 22 115 talerių,[6] iš jų – 15 000 – iš miestiečių, likusią dalį – iš religinių institucijų.[7] Jai padengti iš šv. Jono bažnyčios koplyčios paimta 3,195 kg, iš Dievo Kūno garbinimo brolijos – 13,63 kg įvairių sidabro dirbinių.[8] Didžiausia kontribucija (5000 auksinų) buvo užkrauta jėzuitams, išdėstant kiekvienam iš jų, be to, jų dvarai ir turtai apdėti papildomais mokesčiais.[9]

Miornerio pajėgos gegužės mėn. pradžioje paliko miestą ir nužygiavo į Lietuvos Brastą. Iš čia jos birželio 17 d. nužygiavo Krokuvos link, vykdamos į pagalbą Karolio XII armijai liepos 19 d. vykusiame Klišovo mūšyje.[9]

Vėliau, 1706 m. gegužės mėnesį, po pergalės Valkininkų mūšyje prieš G. A. Oginskio grupuotės ir Rusijos kariuomenės dalis, Vilnių dar kartą užėmė švedų generolo Karlo Diukerio vadovaujamos pajėgos.[10]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (LT) Čaplinskas, A. R., ,Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998
  • (EN) Loe, Teresa (2012). Where did all the soldiers go? - An analysis of the Losses experienced by the Swedish Army during the Great Northern War (PDF) (Master's). Upsala University. Nuoroda tikrinta 2014-11-13 – via Academic Archive On-line.
  • (RU) Памятники русской старины в западных губерниях империи, Санкт Петербург, 1874
  • (EN) Sliesoriūnas, Gintautas (2009). „The First Occupation of Vilnius during the Great Northern War (April-May 1702)“. Lithuanian Historical Studies. 14: 71–104. doi:10.30965/25386565-01401006. ISSN 1392-2343.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 Loe (2012), p. 42
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Sliesoriūnas (2009), p. 81
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Sliesoriūnas (2009), p. 83
  4. ↑ 4,0 4,1 Sliesoriūnas (2009), p. 80
  5. ↑ Dundulis, P., Švedų feodalų įsiveržimai, p. 120
  6. ↑ Памятники русской старины в западных губерниях империи, p. 97
  7. ↑ Sliesoriūnas (2009), p. 87
  8. ↑ Čaplinskas, A. R., ,Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, p. 37-38.
  9. ↑ 9,0 9,1 Urbonas, O., Didžiojo Šiaurės karo frontas Lietuvoje, Partizanai: Istorija ir dabartis
  10. ↑ Šiaurės karas, Visuotinė lietuvių enciklopedija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_mūšis_(1702)&oldid=7278524"