Vilniaus šv. Onos bažnyčia (Žemutinė pilis)
Kitos reikšmės – Šv. Onos bažnyčia.
54°41′15.3″ š. pl. 25°17′24.8″ r. ilg. / 54.687583°š. pl. 25.290222°r. ilg.
 | |
|---|---|
.png)
| |
| Bažnyčios fasado retrospekcija pagal N. Kitkauską (2012 m.) | |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Žemutinė pilis |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta (įrengta) | XIV a. pab. |
| Stilius | gotika |
Šv. Onos bažnyčia – buvę katalikų maldos namai Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje. Viena pirmųjų Vilniaus katalikiškų bažnyčių. Bažnyčios liekanos – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso dalis. Pastatą mena Pilies kalno šiaurinėje papėdėje betoninėmis juostomis pažymėti pamatų kontūrai.[1]
Pirmą kartą paminėta 1398 m. vyskupo Andriaus testamente, tačiau 1413 m. dokumente minima, kad bažnyčia stovėjo jau 1390 m. – kryžiuočiams puolant Vilnių apšaudyta iš Katedros į Šv. Onos bažnyčią ėjusi procesija. Iki 1534 m. bažnyčia priklausė vienuoliams pranciškonams, 1502–1507 m. remontuota, nes buvo be stogo. 1534 m. bažnyčia atiteko vyskupui Povilui Alšėniškiui. Jis ją 1551 m. perleido Žygimantui Augustui. Žygimantas Augustas bažnyčią nugriovė, o jos vietoje pradėjo naują, beveik tris kartus didesnę Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčią – savo šeimos mauzoliejų.[2][3]
Archeologinių tyrimų duomenimis, bažnyčia buvo vienanavė, 20,5 m ilgio ir 9 m pločio. Joje buvo trys altoriai ir dvi chorą laikančios kolonos. Bažnyčia buvo tipiškas ankstyvosios gotikos halinis pastatas, iškart statyta iš plytų (niekada nebuvo medinė), dengta plokščių čerpių stogu.[4]
Bažnyčioje buvo palaidota Vytauto žmona Julijona.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-06-17.
- ↑ 2,0 2,1 Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 17. Nuoroda tikrinta 2024-06-17.
- ↑ Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų”. Vilnius: „Kitos knygos”, 2016, p. 23, 24. ISBN 978-609-427-207-3
- ↑ Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų”. Vilnius: „Kitos knygos”, 2016, p. 26. ISBN 978-609-427-207-3