Vilniaus šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia
Kitos reikšmės – Šv. Onos bažnyčia.- Kitos reikšmės – Šv. Barboros bažnyčia.
54°41′15.3″ š. pl. 25°17′24.8″ r. ilg. / 54.687583°š. pl. 25.290222°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Bažnyčios fasado retrospekcija pagal N. Kitkauską (2012 m.) | |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Žemutinė pilis |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta (įrengta) | XVI a. |
| Architektas | Džovanis Činis |
Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčia – XVI a. viduryje statyti (nebaigti) katalikų maldos namai Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje. Bažnyčios mūro sienų ir pamatų liekanos – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso dalis. Pastatą mena Pilies kalno šiaurinėje papėdėje betoninėmis juostomis pažymėti pamatų kontūrai.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1551 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis perleido Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui Žemutinėje pilyje stovėjusią gotikinę Šv. Onos bažnyčią. Žygimantas Augustas, parsivežęs iš Krokuvos savo žmonos Barboros Radvilaitės palaikus, nusprendė senąją bažnyčią nugriauti, o jos vietoje pastatyti naują, skirtą savo šeimos mauzoliejui. Pagal jo sumanymą, bažnyčioje turėjo būti palaidotos jo žmonos Elžbieta ir Barbora ir jis pats. Tais pačiais ar kitais metais prasidėjo naujos, triskart didesnės Šv. Onos bažnyčios, kuri istoriniuose šaltiniuose kartais vadinama Šv. Barboros bažnyčia, statybos. Bažnyčią suprojektavo italų architektas Džovanis Činis, statė mūrininkas italas Benediktas ir akmenų tašymo meistras italas Bartolomėjus. 1553 m. Dž. Činis sukūrė bažnyčiai altorių.[2]
1572 m. Žygimantas Augustas mirė, ir bažnyčios statyba sustojo. Elžbietos ir Barboros palaikai liko Katedroje, o pats karalius palaidotas Krokuvoje. 1655–1661 m. per ATR–Rusijos karą bažnyčia smarkiai nukentėjo, todėl 1666 m. gautas karaliaus Jono Kazimiero leidimas ją nugriauti. Plytos ir kita statybinė medžiaga panaudota Katedros atstatymui.[3] Apie tai, kur bažnyčia stovėjo, sužinota tik 1955–1957 m. archeologams atkasus bažnyčios pamatus.[4]
Už atraminės Pilies kalno sienos mūro, esančio prie bažnyčios liekanų, driekiasi Antrojo pasaulinio karo metu po Pilies kalnu nacių iškastas požeminis tunelis.[4]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologinių tyrimų duomenimis, bažnyčia buvo 51,5 m ilgio ir 20 m pločio, vienanavė, su presbiterija, zakristija, kripta ir priestatais. Išorės sienos mūrytos iš tašyto akmens, su marmuro detalėmis, fasadai suskaidyti puošniais kontraforsais, skliautai dekoruoti nerviūromis.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-06-17.
- ↑ Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 17, 29. Nuoroda tikrinta 2024-06-17.
- ↑ Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių pamatai, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Suarchyvuota 2021-10-22. Nuoroda tikrinta 2024-06-17.
- ↑ 4,0 4,1 Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų”. Vilnius: „Kitos knygos”, 2016, p. 24. ISBN 978-609-427-207-3
- ↑ Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų”. Vilnius: „Kitos knygos”, 2016, p. 27. ISBN 978-609-427-207-3