Miesto dūma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Miesto dūma17851917 m. Rusijos miesto valdymo institucija, miesto taryba, kuri tvarkė komunalinį ūkį, kai kuriuos sveikatos apsaugos, švietimo, pramonės ir prekybos reikalus, išlaikė ugniagesius, policiją, kalėjimus ir kareivines.

Teisinis statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 1785 m. Jekaterinos II Miestų privilegijų raštą miesto dūmą rinko miesto gyventojai, suskirstyti į 6 luomines grupes. Dūma rinkdavosi kas 3 metus ir rinko nuolatos veikiančią vykdomąją instituciją – Šešių atstovų dūmą, į kurią įėjo po vieną atstovą nuo kiekvienos grupės. Vyriausybinėms įstaigoms ir komisijoms vis labiau kišantis į miestą valdymo reikalus dūmų veikla ilgainiui sunyko. XIX a. pirmoje pusėje dauguma miesto dūmų nustojo veikusios. Mėginimai atgaivinti luominę miesto dūmą 1846 m. Sankt Peterburge, 18621863 m. Maskvoje, Odesoje ir Tbilisyje nepavyko.

Dūma buvo atgaivinta tik per 1870 m. miestų reformą, kai buvo patvirtinti Rusijos miestų nuostatai. Dūma tapo miesto savivaldybės tvarkomąja institucija, renkama 4 metams pagal turto cenzą – ją rinko nekilnojamojo turto savininkai ir verslininkai, mokantys miestui mokesčius. Dūmos vykdomoji institucija nuo 1870 m. buvo jos narių renkama miesto valdyba. Dūmai ir valdybai vadovavo 4 metams renkamas pirmininkas – miesto galva. Sankt Peterburgo ir Maskvos dūmos pirmininkus tvirtino imperatorius, kitų miestų – vidaus reikalų ministras arba gubernatoriai. Sankt Peterburgo dūmoje buvo 250, Maskvos – 180, kitų miestų – 30–72 nariai, vyravo stambieji pramonininkai ir prekybininkai. Nuo 1892 m. svarbesnius miesto dūmos nutarimus turėjo tvirtinti gubernatorius, Po Spalio perversmo 1917 m. pab.–1918 m. pradžioje miesto dūmos buvo panaikintos.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje miesto dūmos ėmė veikti 1808 m. jos miestus pradėjus tvarkyti pagal Rusijos įstatymus. Jos pakeitė magistratus. Veikė Vilniaus, Kauno (nuo 1808 m.) ir apskrities centrų miesto dūmos. 1876 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose pavėluotai pradėjo galioti 1870 m. Rusijos miestų nuostatai. Dūmas rinko nebe luomų atstovai, bet turto savininkai. Rinkėjai pagal turto dydį buvo suskirstyti į 3 kurijas. 1887 m. Vilniuje I kurijai priklausė 89, II – 263, III – 2453 rinkėjai. 1893 m. Lietuvos miestuose (Rusijoje 1892 m.) turto cenzas buvo padidintas, iš rinkėjų pašalinta dalis nerusų. Lietuvoje miesto dūmų pirmininką tvirtino ir galėjo skirti ir gubernatorius. Dūmos Lietuvoje nustojo veikti per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas MerkysMiesto dūma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 58 psl.