Viačeslavas Ivanovas (1866)
| Viačeslavas Ivanovas | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Viačeslavas Ivanovas 1900 m. | |
| Gimė | 1866 m. vasario 28 d. Maskva, Rusijos imperija |
| Mirė | 1949 m. liepos 16 d. (83 metai) Roma, Italija |
| Tautybė | rusas |
| Sutuoktinis (-ė) | Darja Dmitrevskaja (1886–1895) Lidija Zinovjeva-Anibal (1899–1907) |
| Veikla | poetas, dramaturgas, filosofas, vertėjas, literatūros kritikas |
| Sritis | simbolizmas, religijos filosofija |
| Išsilavinimas | mokslų daktaras |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Viačeslavas Ivanovas (1866) |
Viačeslavas Ivanovas (rus. Вячеслав Иванович Иванов, 1866 m. vasario 28 d. – 1949 m. liepos 16 d.) – Rusijos poetas, dramaturgas, filosofas, vertėjas, literatūros kritikas. Vienas svarbiausių rusų simbolizmo kūrėjų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1884 m. studijavo Maskvos universiteto Filologijos fakultete, nuo 1886 m. Berlyno universitete studijavo teisę ir ekonomiką. Vokietijoje paveiktas Frydricho Nyčės, Novalio, Frydricho Hėlderlino kūrybos.[1] Keliavo po Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Graikiją, Levantą, Egiptą. Romos universitete studijavo doktorantūroje, bet disertacijos negynė.
Nuo 1905 m. gyveno Sankt Peterburge. V. Ivanovo namuose iki 1912 m. veikė žymiausias XX a. pr. Rusijos literatūrinis salonas. Bendradarbiavo žurnaluose „Zolotoe runo“, „Trudy i dni“, „Vesy“, „Apollon“.
Po Spalio revoliucijos V. Ivanovas bandė dalyvauti visuomeniniame gyvenime, priešinosi rusų rašybos keitimui, smerkė antireligines bolševikų nuostatas. 1921 m. išvyko į Baku, kur Baku universitete dirbo profesoriumi, vėliau – rektorius, Azerbaidžano švietimo viceministras. 1924 m. išvyko į Romą, kur komandiruotas vykdyti Tarybų Sąjungos kultūrinės misijos (vertė į rusų kalbą antikinius tekstus, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje). 1926 m. atsivertė į katalikybę. 1926–1936 m. dėstė Pavijos Collegio Borromeo, 1936–1943 m. Rytų instituto Vatikane dėstytojas[2] (dėstė bažnytinę slavų kalbą).
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viačeslavo Ivanovo pasaulėžiūrai įtakos turėjo senovės graikų filosofų (ypač Platono), V. Solovjovo, F. Nyčės filosofinės idėjos. Tikrovė V. Ivanovo kūryboje yra neįspėjamos prasmės šifrai su simboliais, liudijantys dieviškosios kūrybos didybę. Aukščiausiu poeto uždaviniu V. Ivanovas laikė simbolių, sudarančių religinio mito esmę, atskleidimą.[2]
Poezijoje gausu antikinės mitologijos ir ankstyvosios krikščionybės motyvų, poemoje Kūdikystė (1918 m.), tragedijose Tantalas (1905 m.), Prometėjas (1919 m.) skelbė individualizmo įveikimo ir savižinos būtinybę, žmonių religinės vienybės (vadinamojo soboriškumo) idėjas.[2]
Straipsnių rinkiniuose Vagos ir ežios (1916 m.), Gimta ir visuotina (1917 m.) išdėstyta simbolizmo, kaip bendražmogiško ryšio ir tautų raidos dėsnių supratimo, teorija. Susirašinėjimuose su Michailu Geršenzonu aptarinėjo Europos humanizmo idėjos žlugimą. Gyvenimo pabaigoje rašė didelį veikalą – Sakmę apie karalaitį Svetomirą (Повѣсть о Свѣтомирѣ царевичѣ).
Viačeslavas Ivanovas yra išvertęs lietuvių liaudies dainų, K. Donelaičio Metų fragmentų, paskelbė straipsnių apie Jurgį Baltrušaitį, Čiurlionį.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Poezijos rinktinės
- Kelrodės žvaigždės (Кормчие звёзды, 1903 m.)
- Skaidrumas (Прозрачность, 1904 m.)
- Pagal žvaigždes (По-звёздам, 1909 m.)
- Liepsnojanti širdis (Cor ardens, 1911 m.)
- Švelni paslaptis (Нежная тайна, 1912 m.)
- Vakaro šviesa (Свет вечерний, išleista 1962 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Deschartes, O. (1954). „Vyacheslav Ivanov“. Oxford Slavonic Papers. V.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Galina Michailova. Viačeslav Ivanov. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005