Veislininkystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Holšteinų veislės karvė

Veislininkystė - zootechninių ir ūkinių organizacinių priemonių sistema žemės ūkio gyvulių ir paukščių veislėms gerinti. Taip pat - veislinių gyvulių veisimas pardavimui.

Svarbiausi elementai: geriausių pagal požymius ir kilmę gyvulių atranka (dirbtinė atranka), tinkamas gyvulių porų parinkimas, gauto prieauglio specialus auginimas.

Atrenkant gyvulius, vedama individuali jų produktyvumo apskaita - kontroliniai melžimai, svėrimas ir kt. (zootechninė apskaita). Reproduktoriai vertinami dar ir pagal palikuonių produktyvumo savybes. Kad jos išryškėtų, kontroliuojamas kiaulių penėjimas, galvijų prieauglis auginamas kontrolinėse karvidėse, buliukų centruose. Gyvulių kilmė tikrinama imunogenetiniais metodais. Kad būtų galima įvertinti visas veislines savybes, gyvuliai bonituojami. Geriausieji įrašomi į veislių kilmės knygą. Poros parenkamos pagal numatytus selekcinio darbo uždavinius, naudojamasi atitinkamais veisimo metodais. Išryškinus geriausias suaugusių karvių savybes, sudaromos grupės rinktinių karvių, kurios poruojamos su rinktiniais buliais. Gauti palikuonys paliekami veislei toliau gerinti.

Veislininkystės darbas dirbamas veislininkystės ūkiuose, fermose, žirgynuose, veislininkystės įmonėse. Labai svarbu veislinės medžiagos platinimas: dirbtinis sėklinimas, gerai organizuotas veislinių gyvulių pirkimas bei pardavimas, veislininkystės propagavimas - veislinių gyvulių parodos ir parodos pardavimai.

Lietuvoje veisiami Lietuvos juodmargiai ir žalieji galvijai, Lietuvos juodagalvės avys, Lietuvos baltosios kiaulės, Lietuvos sunkieji arkliai, žemaitukai, leghornų, kornišų, plimutrokų vištų veislės ir jų deriniai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje gyvulių veislininkystė pradėta XX a. pradžioje. Po I pasaulinio karo gyvulių gerinimu rūpinosi žirgynai ir gyvulių auginimo draugijos.

Tarybiniais metais Lietuvoje dirbo 6 tarprajoninės valstybinės veislininkystės įmonės. Rinktinių bulių ir karvių palikuonys buvo auginami trijuose buliukų auginimo centruose. Kiekviename rajone buvo tarpūkinės galvijų sėklinimo įmonės. Pieno riebumas nustatomas pieno laboratorijose, galvijų kilmė tikrinama Respublikinėje kraujo grupių tyrimo laboratorijoje (Baisogaloje). Galvijai tobulinami 35 veislininkystės ūkiuose ir 156 fermose. Kiaulių veislininkystės darbas buvo dirbamas veislininkystės įmonių skyriuose. Paveldimos savybės tiriamos penkiose kiaulių penėjimo stotyse, kiaulių veislinės savybės tobulinamos 34 veislininkystės ūkiuose ir 94 fermose. Avys tobulinamos 1 ūkyje ir 13 fermų. Arklių veislės gerinamos 5 valstybiniuose žirgynuose. Gyvulių veislininkystės darbą organizavo Veislininkystės įmonių trestas, metodiškai vadovavo Gyvulininkystės institutas. Paukščių veislininkystę organizavo Paukštininkystės trestas, metodiškai jam vadovavo Pabaltijo zoninė paukštininkystės bandymų stotis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Šleiva, Galvijininkystė, V., 1975 m.