Gyvulininkystės institutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gyvulininkystės institutas
Baisogalos dvaras XIX a.

LSMU Gyvulininkystės institutas – biologijos mokslo institutas, įsikūręs Baisogaloje.

Įkurtas 1960 m. vietoj dalies perorganizuoto Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo instituto (įkurto 1952 m.) ir pavadintas Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo institutu. 1987 m. sujungtas su Lietuvos veterinarijos institutu, 1990 m. perorganizuotas į savarankišką Gyvulininkystės institutą. 2003 m. institutas tapo Lietuvos veterinarijos akademijos dalimi. Nuo 2010 - LSMU Gyvulininkystės imstitutas.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Institutą sudaro 6 skyriai:

  • Bandymų
  • Gyvūnų mitybos ir pašarų
  • Gyvūnų reprodukcijos
  • Gyvūnų veisimo ir genetikos
  • Paukštininkystės
  • Zoohigienos ir ekologijos

Šešiuose skyriuose ir dviejose laboratorijose dirba 111 darbuotojų, iš jų 27 mokslininkai – 3 habilituoti daktarai ir 24 daktarai.

Tyrimų kryptys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausios mokslo ir tyrimų kryptys:

  • gyvulių ir paukščių veisimo ir selekcijos būdų tobulinimas;
  • senųjų vietinių lietuviškų gyvulių veislių genofondo išsaugojimas;
  • šėrimo ir laktacijos fiziologija;
  • pašarų maistinė vertė ir jų poveikis produkcijos kokybei;
  • etologiniai tyrimai, leidžiantys pagerinti gyvulių laikyseną ir priežiūrą;
  • ekologiškai švarios ir energiją tausojančios gyvulininkystės technologijos, jų poveikis gyvulių produktyvumui, sveikatai ir elgsenai.

Gyvulininkystės institutas teikia konsultacijas ir rekomendacijas gyvulių ir paukščių veisimo, šėrimo ir pašarų gamybos klausimais, atlieka gyvulininkystės pastatų projektų, pašarų sudėties ir jų kokybės ekspertizes, sudaro kombinuotųjų pašarų ir jų priedų receptus bei optimalius racionus, komplektuoja gyvulių spermos kriokonservavimo, karvių ir kiaulių sėklinimo bei embrionų transplantavimo technologinę įrangą.

Tyrimų duomenys skelbiami Gyvulininkystės instituto tęstiniame leidinyje „Gyvulininkystė“ (nuo 1954 m.), Gyvulininkystės instituto leidžiamose monografijose, rekomentacijose.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsižvelgdamas į gyvulininkystės raidos etapus ir jų ypatumus, Gyvulininkystės institutas tyrė ir nuolat teikė gyvulininkams praktikams gyvulių laikymo Lietuvoje mokslines rekomendacijas. Dideli nuopelnai kuriant ir tobulinant Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų, Lietuvos baltųjų kiaulių, Lietuvos juodgalvių avių veisles. Daug dirbta gyvulių dirbtinio sėklinimo srityje, sulaukta pripažinimo ir užsienyje. Buvo išaiškinami ir rekomenduojami tinkamesni gyvulių laikymo tvartuose ir ganyklose, taip pat pašarų ruošimo būdai ir atitinkami racionai, pramoninių kombinuotųjų pašarų, pašarinių priedų ir premiksų receptai.

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]