Vargiai
| Vargiai vok. Wargen rus. Котельниково | |
|---|---|
,_Castle_and_church.jpg) | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Rajonas | Zelenogradsko rajonas |
| Įkūrimo data | 1318 m. |
| Gyventojų | 15 |
| Pašto kodas | 238542 |
| Tel. kodas | +7 401 50 |
| Kirčiavimas | Vargiai̇̃ [1] |
Vargiai (vok. Wargen, nuo 1945 m. rus. Варген, nuo 1946 m. Kotelnikovas, rus. Котельниково) – gyvenvietė Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Zelenogradsko rajone, Sembos pusiasalyje, 10 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus. Nuo 2005 m. gegužės 23 d. Pereslavskojės kaimo gyvenvietės kaimas.[2] Prie kaimo yra piliakalnis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sembos žemės kaimo pavadinimas Vargins prūsiškos kilmės. 1318 m. minimas Wargyn.[3] XIV a. pradžioje kaimą mini Dusburgiečio kronika.[4] XIV a. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia.[5] Sovietmečiu kaimas ir bažnyčia smarkiai apgriauti.[6]
1723–1818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 1818–1871 m. Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas.[7] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, vėliau Zelenogradsko rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2005 m. gegužės 23 d. Pereslavskojės apylinkės kaimas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1723–1818 m. | Rytų Prūsijos departamentas | Prūsijos karalystė |
| 1818–1939 m. | Žuvininkų apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1939–1945 m. | Sembos apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1946–1946 m. | Kranco rajonas | TSRS |
| 1947–2005 m. | Pereslavskojės apylinkė Zelenogradsko rajonas |
Kaliningrado sritis |
| nuo 2005 m. | Pereslavskojės kaimo gyvenvietė Zelenogradsko municipalinis rajonas |
Kaliningrado sritis |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||
| 1910 m.[8] | 1933 m. | 1939 m.[9] | ||
|---|---|---|---|---|
| 135 | 925 | 906 | ||
| ||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии. – Европейский институт рассеянных этнических меньшинств, 2003. Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vargiai. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1096
- ↑ Vargiai. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 159–160
- ↑ Vargiai. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2025-01-23).
- ↑ Vargiai GenWiki
- ↑ Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
- ↑ Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
- G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.