Vaiškų mūšis

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vaiškų mūšis
Priklauso: Targovicos konfederacija, 1792 m. ATR–Rusijos karas
Dono kazokai
Data 1792 m. liepos 14 d. Vieta Vojškai, Palenkė, LDK (dab. Lenkija) 52°55′32″ š. pl. 23°12′37″ v. ilg. Rezultatas Lygiosios, strateginė LDK pajėgų pergalė
Konflikto šalys
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
generolas-adjutantas Mykolas Kirkoras	Dono kazokų pulkininkas Popovas
Pajėgos
Lietuvos totorių pulkas, 200 šaulių, 200 pėstininkų, vienas pabūklas
Nuostoliai
10 žuvusių, 5 patekę į nelaisvę	1 sužeistas, 1 dingęs be žinios

Vaiškų mūšis (lenk. Bitwa pod Wojszkami) – 1792 m. liepos 14 d. prie Vaiškų (Palenkės vaivadija, LDK) įvykęs nedidelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos imperijos karinių dalinių susirėmimas, vienas iš 1792 m. ATR ir Rusijos karo mūšių.

Liepos 14 d. Rusijos kariuomenei įžengus į Balstogę, Ploskiuose buvo dislokuotas Mykolo Zabielos vadovaujamas lietuvių korpusas. Korpusas dideliuose mūšiuose nedalyvavo, įvyko tik keletas nedidelių susirėmimų su Dono kazokų daliniais, pernelyg priartėjusiais prie lietuvių stovyklos. Siekdamas gauti tikslios informacijos apie priešą, Zabiela išsiuntė Mykolo Kirkoro vadovaujamą kariuomenės dalinį į Balstogę. Grupę sudarė Kirkoro vadovaujamas totorių kavalerijos pulkas (1-asis Jo Didenybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės priešakinis gvardijos pulkas), 200 šaulių, 200 pėstininkų ir 1 pabūklas. Perplaukusi Narevo upę, Kirkoro grupė pasiekė Vaiškus.

Kirkoras nusprendė surengti pasalą. Savo pėstininkus ir patranką jis išdėstė ant kalvos, miške paslėpė šaulius, o kavaleriją – už kalno. Apie lietuvių judėjimą žinojęs kazokų vadas Popovas taip pat įrengė pasalą – didžiąją dalį savo kariuomenės paslėpė miške, o su nedidelėmis pajėgomis stojo prieš lietuvių karius. Pamačiusi silpną priešą, totorių kavalerija nusprendė jį pulti ir po trumpos kovos privertė trauktis, nesuvokdama, kad šis atsitraukimas buvo netikras. Lietuvos totoriai buvo apgauti naudojant vieną pagrindinių Krymo totorių kovos taktikų.

Kirkoro totorių kavalerija, pasiekusi pagrindines rusų pajėgas, nebandė jų palaužti ir tuoj pat atsitraukė. Persekiodami lietuvių kavaleriją, Dono kazokai pasiekė lietuvių pėstininkus, tačiau jų puolimas žlugo susidūręs su stipria šautuvų ugnimi.

Nors Vaiškų mūšis lietuviams nebuvo sėkmingas, jis leido Kirkoro grupei pasiekti pagrindinį savo ekspedicijos tikslą – gauti informacijos apie artėjančias generolo Michailo Krečtnikovo pajėgas.

Bibliografija

• (PL) Borawski, Piotr., Tatarzy w dawnej Rzeczypospolitej, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1986, s. 232–233, ISBN 83-205-3747-9, OCLC 830218869.