Stolbcų mūšis

Stolbcų mūšis
ATR–Rusijos karas (1792 m.)
LDK kavalerijos 1-osios (Kauno) brigados husaras, 1792 m.
Data 1792 m. birželio 10 d. pagal Grigaliaus kalendorių 1792 m. gegužės 30 d. pagal Julijaus kalendorių Vieta Stolbcai, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, (dab. Minsko sritis, Baltarusija Rezultatas Lygiosios, taktinė ATR pergalė
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė	Rusijos imperija
Vadai
Juozapas Bieliakas	Borisas Melinas
Pajėgos
1-oji LDK tautinė kavalerijos brigada (~1000 karių) 4-asis lietuvių priešakinės sargybos pulkas (~600 karių)	2 dragūnų pulkai

Stolbcų mūšis (lenk. Bitwa pod Stołpcami, rus. Битва под Столбцами) – 1792 m. birželio 10 d. (gegužės 30 d. pagal Julijaus kalendorių) įvykęs mūšis tarp Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės kavalerijos dalinių, vadovaujamų generolo majoro Juozapo Bieliako ir Rusijos kariuomenės korpuso avangardo, vadovaujamo generolo leitenanto Boriso Melino, vienos 1792 m. ATR ir Rusijos karo kautynių.

Padėtis prieš mūšį

1792 m. birželio 7 d. vyriausiuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadu paskirtas generolas leitenantas Juozapas Judickis pradėjo vadovauti apie 7700 karių dydžio korpusui su 10 pabūklų. Tą pačią dieną jis gavo pranešimą apie prie Koidanavos (dab. Dzeržinskas, Baltarusija) artėjančias Rusijos generolo leitenanto B. Melino vadovaujamas pajėgas, siekusias apie 9600 karių ir turėjusias 13 patrankų.

Lietuvos kariuomenės vadas nusprendė trauktis į Myriaus tvirtovę, ariergarde palikdamas generolo majoro Juozapo Bieliako vadovaujamą kavalerijos dalinį (dalį 1-osios LDK tautinės kavalerijos brigados ir jo paties vadovaujamą 4-ąjį lietuvių priešakinės sargybos pulką), kuris turėjo padengti pagrindinių pajėgų atsitraukimą. Bieliakas gavo įsakymą ginti kairįjį Nemuno krantą netoli Stolbcų ir neleisti rusams forsuoti upės. Bieliako būryje taip pat buvo totorių kavaleristai ir Sulistrovskio vadovaujama kavalerijos brigada.

Mūšio eiga

Birželio 10 d. rytą Juozapas Bieliakas išdėstė savo pajėgas ant upės kranto, laukdamas Rusijos pajėgų mėginimo keltis per upę. Netrukus prie Stolbcų persikėlė dešimt rusų dragūnų šimtinių. Rusų dragūnams persikėlus per upę Bieliakas, palikęs Sulistrovskio kavaleriją rezerve, totorių kavalerijos priešakyje atakavo rusų dragūnus ir juos išsklaidė. Persekiojančios besitraukiantį priešą totorių kavalerijos kairįjį flangą netikėtai užpuolė antras rusų dragūnų pulkas, kiek vėliau persikėlęs per Nemuną. Į pagalbą totoriams atvyko ariergarde buvę kavalerijos brigados kariai, kurie netrukus susimaišė su besitraukiančiais totoriais ir juos persekiojančiais rusais.

Tokioje kritinėje situacijoje generolas majoras Juozapas Bieliakas subūrė aplink save 100 raitelių ir puolė į beviltišką ataką, savo pavyzdžiu priversdamas besitraukusius dragūnus sustoti. Jų pavyzdžiu pasekė ir kiti daliniai, kurių kariai nustojo panikuoti ir išsirikiavo kovine rikiuote. Susidūrę su organizuotu pasipriešinimu rusų dragūnai pradėjo trauktis atgal, link upės; mėgindami persikelti atgal keletas rusų karių nuskendo. Nuo visiško pralaimėjimo rusų kavaleriją išgelbėjo atskubėję rusų pėstininkai ir artileristai, kairiajame upės krante įrengę artilerijos pozicijas ir pradėję apšaudyti prie upės artėjusią lietuvių rikiuotę. Lietuvos daliniai nesiryžo keltis per upę ir atsitraukė. Iš viso mūšis truko apie tris valandas.

Rezultatai

Mūšis pasibaigė lygiosiomis, abi pusės liko savo išeitinėse pozicijose. Kartu tai buvo strateginė Lietuvos pergalė, kuriam laikui sustabdžiusi Rusijos pajėgų judėjimą.

Matydamas artėjančias pagrindines rusų pajėgas Bieliakas įsakė savo kariams trauktis Myriaus kryptimi, kur su pagrindinėmis pajėgomis jau buvo įsikūręs generolas leitenantas Juozapas Judickis. Atsitraukus Bieliako pajėgoms B. Melino rusų korpusas persikėlė per Nemuną ir įsikūrė prie Žalužės. Kitą dieną rusai judėjo toliau ir su pagrindinėmis LDK pajėgomis susirėmė Myriaus mūšyje.

Šaltiniai

•  Хронологический указатель военных действий русской армии и флота, – СПб.: Воен. тип., 1908–1913. – Т. 1 (1695–1800):. – p. 197–198.
• Borawski P. Tatarzy w dawnej Rzeczypospolitej, Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, Warsz. 1986, S. 227–228, ISBN 83-205-3747-9
• Mała Encyklopedia Wojskowa, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1967, Wydanie I, Tom 2
• Wolański Adam, Wojna polsko-rosyjska 1792 r, t. 2, Kampanija litewska, Wielkopolska Księgarnia Nakładowa Karola Rzepeckiego, Poznań 1922.
• Wolański A., Wojna polsko-rosyjska 1792 r, T. Rawski, Warszawa: Volumen, 1996, ISBN 83-85218-48-3, ISBN 83-11-08651-6, OCLC 830125290.