Zelvos mūšis
| Zelvos mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Targovicos konfederacija - 1792 m. Rusijos-ATR karas | |||||||
 3-iojo lietuvių pėstininkų pulko kareivis, 1792 m. | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadai | |||||||
 Mykolas Zabiela  Juozapas Bieliakas
|
Borisas Melinas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 7 tūkst. | 6,5 tūkst. | ||||||
| Aukos | |||||||
| 22 žuvę, 44 belaisviai[1] | 2 žuvę, 14 sužeistų[1] | ||||||
Zelvos mūšis (lenk. Bitwa pod Zelwą, rus. Битва под Зельвой) – 1792 m. liepos 4–5 dienomis Zelvos miestelio apylinkėse, prie brastos per Zelvos upę (Abiejų Tautų Respublikaos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijos Gardino apskritis, dab. Baltarusijos Respublikos Gardino sritis) vykusios nedidelės kautynės tarp Mykolo Zabielos vadovaujamų Abiejų Tautų Respublikos ir Boriso Melino vadovaujamų Rusijos imperijos karinių dalinių; vienas 1792 m. Rusijos ir ATR karo (Targovicos konfederacijos) mūšių.
Po pralaimėjimo birželio 10 d. vykusiame Myriaus mūšyje Abiejų Tautų Respublikos lietuvių korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Mykolo Zabelos atsitraukė į vakarus. Liepos 4 dienos pavakare majoro Vedelšteto (Wedelstedt) vadovaujamas LDK pėstininkų būrys, kurį sudarė apie 1,2 tūkst. karių, vykdydamas žvalgybos užduotį, prie brastos per Zelos upę susidūrė su Rusijos armijos avangardu.
Po trumpo mūšio, LDK pėstininkai užėmė brastą ir įsitvirtino. Rusai iki pat sutemų kelis kartus nesėkmingai mėgino kontratakuoti. Nors susidarė palankus momentas pulti rusus, nes generolo Boriso Mellino vadovaujamas rusų dalinys nesitikėjo susidurti su didesnėmis ATR pajėgomis, neseno pralaimėjimo prie Myriaus veikiamas Lietuvos kariuomenės vadas M. Zabiela veikė gynybiškai, nesiuntė pastiprinimo ir įsakė Vedelštetui trauktis į pagrindines pozicijas.
Vakare, prasidėjus smarkiam lietui, Lietuvos kariuomenės vadas Mykolas Zabiela nusprendė įsirengti stovyklą netoli upės, manydamas, kad liūtis sulaikys rusus. Paryčiais, nepaisydami nepalankių oro sąlygų, rusai persigrupavo ir, lyjant lietui, forsavo Zelvos upę bei netikėtai įsiveržė į LDK stovyklą. Nepaisant galimybės kautis, Zabiela nusprendė trauktis. Lietuvos kariuomenės išvedimą pridengė generolo Juozapo Bieliako iniciatyva surengta kavalerijos kontrataka.
Apie 30 šaulių daliniui, sulaikusiam apie 400 kazokų puolimą vadovavęs, mūšio metu metu tik 23 metų sulaukęs kapitonas Juozapas Sulkovskis (lenk. Józef Sułkowski),[2] vėliau tapęs Napoleono Bonaparto adjutantu, už narsą mūšyje buvo pakeltas į pulkininkus, taip pat buvo apdovanotas neseniai įsteigtu Virtuti Militari ordino kryžiumi.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- (RU) Хронологический указатель военных действий русской армии и флота. Т.1, С-Пб, 1908 г. Военные действия в Великом Княжестве Литовском и Польше в 1792 году.
- (PL) Mała Encyklopedia Wojskowa, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1967, Wydanie I, Tom 2
- (PL) Wolański Adam, Wojna polsko-rosyjska 1792 r, t. 2, Kampanija litewska, Wielkopolska Księgarnia Nakładowa Karola Rzepeckiego, Poznań 1922.