Markušovo mūšis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Markušovo mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: 1792 m. Rusijos-ATR karas / Targovicos konfederacija | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Juzefas Poniatovskis
|
nežinomas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 12 kavalerijos eskadronų | nežinoma | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| ~20 kavaleristų | nežinoma | ||||||
Markušovo mūšis – 1792 m. liepos 26 d. prie Liublino vaivadijos Pulavų pavieto Markušovo kaimo įvykęs nedidelis Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos kariuomenių susidūrimas, paskutinis 1792 m. Rusijos-ATR karo mūšis.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Esant nelygioms jėgoms 1792 m. Rusijos-ATR karas (Gegužės 3-iosios Konstitucijos gynimo karas) virto vienu dideliu ATR kariuomenės atsitraukimu. Liepos viduryje nematydamas galimybės suformuoti fronto pagal Vakarinio Bugo upę, kunigaikštis Juzefas Poniatovskis priėmė sprendimą su savo korpusu trauktis link ATR sostinės, pakeliui vengdamas lemiamo mūšio ir užtikrindamas kariuomenės išsaugojimą. Pakeliui jam pavyko pasiekti taktinių pergalių gynybinėse kovose (Žylincų mūšis). Liepos pabaigoje jo vadovaujamos pajėgos apsistojo Kuruve, kur išgirdo žinią, kad ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis prisijungė prie Targovicos konfederacijos, taip faktiškai užbaigdamas karą.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prie Markušovo kaimo buvo įsikūręs ATR kariuomenės užnugario sargybos dalinys. Prie jo iš rytų (iš Garbuvo pusės) priartėjo Rusijos imperijos kazokų dalinys, nežinojęs apie politinius pokyčius ir faktinę karo pabaigą. Nusivylęs savo giminaičio karaliaus elgesiu, lenkų pajėgų vadas nusprendė atakuoti rusus. Jam pavaldi kariuomenė (12 kavalerijos eskadronų) surengė beprasmę ataką. Išpuoliui asmeniškai vadovavo neįtikėtiną drąsą demonstravęs Poniatovskis, liudininkų teigimu – siekdamas mirties. Kazokų pajėgos buvo atmuštos ir nustumtos link Garbuvo. Šiame mūšyje žuvo apie 20 ATR karių, iš jų – ir generalinis kavalerijos inspektorius generolas Janušas Stanislovas Ilinskis.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšis buvo nedidelis, jis nesąlygojo jokių ženklesnių pokyčių ir net kitokioje politinėje situacijoje nebūtų turėjęs didelės reikšmės. 1792 m. karo kontekste jis neturėjo visiškai jokios reikšmės. Karaliui prisijungus prie Rusijos šalininkų jis tapo paskutine ATR kariuomenės pergale šiame kare, įvykusia jau faktiškai pasibaigus karui. Nors ATR kariuomenė išlaikė savo kovinį pajėgumą, kapituliavus karaliui karas buvo pralaimėtas.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Piotr Derdej, Zieleńce-Mir-Dubienka 1792, wyd. 2, Warszawa: Bellona, 2008, ISBN 978-83-11-11039-7, OCLC 316465584.
| |||||||
