Vaistinis pataisas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lycopodium clavatum
Vaistinis pataisas (Lycopodium clavatum)
Vaistinis pataisas (Lycopodium clavatum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pataisūnai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiophyta)
Klasė: Pataisainiai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiopsida)
Šeima: Pataisiniai
(Wikispecies-logo.svg Lycopodiaceae)
Gentis: Pataisas
(Wikispecies-logo.svg Lycopodium)
Rūšis: Vaistinis pataisas
(Wikispecies-logo.svg Lycopodium clavatum)

Vaistinis pataisas, pataisas šarkakojis (Lycopodium clavatum) – pataisūnų (Lycopodiophyta/Lycophyta) skyriaus augalas.

Vaistinio pataiso (Lycopdium clavatum) sporofitas
Vaistinio pataiso (Lycopdium clavatum) strobilas

Daugiametis, visžalis, izosporinis, žolinis sausumos augalas, priklausantis pačiai archajiškiausiai Žemės induočių augalų – pataisinių (Lycopodiaceae) – šeimai. Viena iš 8 Lietuvoje augančių pataisinių rūšių. Labai lėtai augantis, vaistinis, dekoratyvus. Turi dichotomiškai išsišakojusias šonines šaknis, kurios nemedėja, nes neturi brazdo. Stiebai apvalūs, be brazdo, plagiotropiniai (neriboto augimo), iki 100–150 cm ilgio; driekiasi žeme, netaisyklingai dvišakai šakojasi į ortotropines (riboto augimo) 5-20 (15) cm ilgio, aukštyn kylančias, tankiai lapotas šakutes. Per stiebo centrą eina vienas didelis uždaras indų kūlelis. Stelė – plektostelės tipo (protostelijų grupės). Visi stiebai apaugę smulkiais, lancetiškais, bekočiais, spirališkai išsidėsčiusiais lapeliais. Sporifikuoja liepos – rugsėjo mėn.[1]

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporofitai apaugę mikrofiliniais (mikrofilai pagal kilmę yra enacijos) lapais, kurie yra smailūs, linijiškai yliški, 3–4 mm ilgio, baigiasi ilgu žilu dantytu šereliu, ištisiniai, bekočiai, vienagysliai, išsidėsto spirališkai ant stiebų. Būna dvejopi: trofofilai ir sporofilai. Pirmieji – prigludę prie stiebo, su išilgai einančia centrine gysla, gelsvai žali, odiški, yliški, 3-4 mm ilgio, šiek tiek smulkiai dantyti, o jų viršūnėlės užsibaigia ilgais smulkiai dantytais šereliais; vykdo fotosintezę. Sporofilai – 2–3 mm ilgio, gelsvi, plačiai kiaušiniški, vienagysliai, su centrine gysla, dantyti ir viršūnėje su bespalviu šereliu. Lapų pagrindas be ligulos (liežuvėlio). Varpos (strobilai) – tai dvi ar trys sporofilų santalkos, kurios išauga ant gana ilgų, smulkiais retais lapeliais apaugusių kotelių; būna iki 6 cm ilgio; sporofilai telkiasi po 2–3, rečiau po 1 arba po 4–5. Gametofitai (polaiškiai) (juos sudaro anteridžiai ir archegonės) makroskopiniai, gumbelių pavidalo, dvilyčiai, daugiamečiai, mikosimbiotrofiniai (sudaro simbiozę su grybais), požeminiai, bechlorofiliai, gali gyventi saprofitiškai ir simbiozėje su grybais, 3–5 mm skersmens. Ilgaamžiai. Bręsta 10 ar net 20 metų.[2][3]

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stiebas sudarytas iš:

  • 1) Epidermio
  • 2) Hipodermos
  • 3) Žievės
  • 4) Stelės

Žievę sudaro žievės parenchima ir žievės sklerenchima. Stelę (plektostelę) sudaro endodermis, periciklas, ankstyvoji pirminė ksilema (protoksilema), vėlyvoji pirminė ksilema (metaksilema), floema. Pagrindinis lapalakščio audinys – mezofilis. Jis yra sudarytas iš asimiliacinio audinio, dar kitaip vadinamo chlorenchima. [4]

Sporos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporos subręsta sporangėse, kurios yra inkstiškos, beveik bekotės, subrendusios dažniausiai geltonos, susidaro paprastų arba dažniausiai pakitėjusių ir tada į varpas susitelkusių lapų (sporofilų) pažastyse; sporoms subrendus sporangės atsiveria skersiniu plyšiu. Sporangės išsidėsto sporofilų viršutinėse (adaksialinėse) pusėse. Sporos smulkios, rutuliškai tetraedrinės, su ryškiu akytu dangalu ir trispinduline vagele (ketera), panašios į šviesiai geltonus miltelius, subręsta vasaros pabaigoje.

Visos Lycopodium clavatum dalys: sporofitai su šoninėmis šaknimis, gametofitai ir strobilai

[5]

Dauginimasis ir vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vegetatyviškai – atsiskyrusiomis besidriekiančių ir įsišaknijusių stiebų dalimis. Anteridžiai ir archegonės įsiterpę polaiškio audinyje ir tik savo angelėmis atsidaro į paviršių. Spermatozoidai su dviem žiuželiais. Gyvenimo ciklas susideda iš dviejų kartų kaitos. Vystymosi cikle vyrauja sporofitas (nelytinė karta). Kartos yra visiškai atskiros viena nuo kitos.

Pritaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporos naudojamos farmacijoje vaikų pudros gamybai, piliulėms apibarstyti ir kaip adsorbentas; metalurgijoje naudojamos metalų lydymo formoms išbarstyti; liaudies medicinoje gydomos įvairios ligos: šlapimo pūslės, inkstų, kvėpavimo takų ir kt. Varputės renkamos pageltonavusios. Išdžiovinus ir išsijojus gaunami beskoniai ir bekvapiai milteliai, kuriais barstoma iššutusios kūdikių kūno vietos, arba jie verdami aliejuje žaizdoms tepti. Vartojama tik išoriškai. Sporos, įbertos į vandenį, plūduriuoja, o įbertos į ugnį – plykstelėja staigia liepsna, panašiai kaip parakas, todėl seniau buvo vartojamos fejerverkams, bengalinėms ugnims ir panašiems šviesos efektams gauti. Žali augalai naudojami švenčių stalams puošti, vainikams bei kitiems dekoravimo tikslams, todėl įrašyti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą. Negalima rauti su šaknimis, nes auga labai lėtai.

Sporose yra iki 50 % bekvapių ir nedžiūstančių riebalinių aliejų, į kurių sudėtį daugiausia įeina olejininė rūgštis ir tam tikri kiekiai dioksistearininės (likopodinės), palmitininės ir miristininės rūgšties, hidrokavos rūgšties, 3–8 % glicerino, iki 5 % cukraus, 5–6 % azotinių medžiagų, fitosterino.[6]

Augavietės ir paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaime paplitęs Šiaurės pusrutulio šiaurinėje dalyje (tundros, miškatundrės ir taigos zonose). Lietuvoje auga sausuose ir vidutinio drėgnumo šviesiuose miškuose, dažniausiai pušynuose, sausose aukštapelkių vietose, pamiškėse. Dažnas. Būdingas brukniašilio ir žaliašilio (Na,Nb) tipo augaviečių medynams.[7] Bendras paplitimas: Arktikoje, Skandinavijoje, Atlantinėje, Vidurio ir Rytų Europoje nuo Arktikos iki Aukštutinio Dniepro, Volgos – Dono rajonų ir Užvolgio, Vakarų Užkaukazėje, Balkanų šiaurėje, Mažojoje Azijoje, Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Marianų ir Havajų salose. Atogrąžų Azijoje ir Amerikoje randamos skirtingos rasės.

Lietuvoje rastos formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1) f.tristachyum Hook. – Lapai dažnai pasišiaušę (tuo ši forma panaši į pataisą varinčių); varpos po 3 arba daugiau ant vieno varpkočio. Lygumai (Šiaulių raj.), Žalioji giria (Panevėžio raj.), Birštonas.

2) monstros. sterile P. Junge. – Nenormali forma su varpomis ir sporofilais, bet be sporangių. Užuraisčiai (Raguva).[8]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Naujalis R.J. et al., 2009:Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai. -Vilnius.
  2. Minkevičius A., Lukaitienė M., Čibiras L., Brundza K., 1959: LTSR Flora 1 t. -Vilnius.
  3. Lekavičius A., 1989:Vadovas augalams pažinti. -Vilnius.
  4. Naujalis R.J. et al., 2009:Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai. -Vilnius.
  5. Naujalis R.J. et al., 2009:Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai. -Vilnius.
  6. Minkevičius A., 1959: LTSR Flora 1 t. -Vilnius.
  7. Stravinskienė V., 2012: Aplinkos bioindikacijos praktika. Mokomoji knyga. -Kaunas.
  8. Minkevičius A., 1959: LTSR Flora 1 t. -Vilnius.