Lietuvos laisvės komitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos laisvės komitetas (angl. Committee for a Free Lithuania) – JAV lietuvių politinė organizacija, veikusi 1952-1990 m. Nariai buvo asmenys, išlaikę Lietuvos Respublikos pilietybę.

Įstorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta 1952 m. Laisvosios Europos komiteto (National Committee Free Europe) iniciatyva. 1951 m. Lietuvai atstovaujantis nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Vašingtone P. Žadeikis, pasitaręs su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovais, pasiūlė Laisvosios Europos komitetui pirmuosius kandidatus į komiteto narius. Patvirtinti aštuoni: Juozas Audėnas, Kipras Bielinis (iždininkas), Martynas Brakas, Bronius Nemickas, Antanas Trimakas (sekretorius), Vaclovas Sidzikauskas (pirmininkas), Pranas Vainauskas, Vytautas Vaitiekūnas. 1951 m. prie Laisvosios Europos komiteto buvo įkurta vadinamoji Patariamoji lietuvių grupė. Tokias pat organizacijas įkūrė latviai ir estai. 1952 m. spalio mėn. Patariamoji lietuvių grupė pervadinta Lietuvos laisvės komitetu. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę komitetas veiklą nutraukė.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos laisvės komitetas bendradarbiavo su Amerikos lietuvių taryba, Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, Pasaulio lietuvių bendruomene, palaikė ryšius su Lietuvos diplomatine tarnyba. Stebėjo TSRS okupuotos Lietuvos padėtį, teikė informaciją apie tai valstybinėms, tarpvalstybinėms ir tarptautinėms organizacijoms, pvz., 1953-1954 m. rėmė JAV Kongreso Kersteno komiteto veiklą. Komitetas dažniausiai veikė per Pavergtųjų Europos tautų asamblėją, dalyvavo įvairiose asamblėjos komisijose ir delegacijose. Europos Tarybos, Jungtinių Tautų, NATO organizacijoms, Vakarų Europos valstybių, JAV vadovams teikdavo memorandumus, pranešimus, pareiškimus, prašymus, protestus dėl Lietuvos okupacijos fakto ir dėl TSRS administracijos Lietuvoje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Kartu su latvių ir estų komitetais 1952 m. sudarė jungtinę Baltijos valstybių laisvės tarybą (Baltic States Freedom Council), naudojosi bendra raštine Niujorke, įkurta Baltijos laisvės namų pavadinimu. Anglų, prancūzų, ispanų kalbomis leido „Baltic Review I“, skelbė bendras deklaracijas, pvz., 1960 m. paskelbė Sovietų agresijos prieš Baltijos valstybes dvidešimtmečio manifestą. 1952-1956 m. komitetas lietuvių kalba leido neperiodinį politinį žurnalą „Lietuva“. Telkiant lietuvių išeivių politines jėgas, komitetas su VLIK, ALT ir PLB 1974 m. dalyvavo konferencijoje Niujorke. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio komitetas atnaujino lietuvių atstovavimą Pavergtųjų Europos tautų asamblėjoje, nes 1973 m. mirus V. Sidzikauskui atstovavimas buvo nutrūkęs.[1]

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Juozas BanionisLietuvos laisvės komitetas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 260 psl.