Toras (geomorfologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Toras Altajaus krašte, pietų Sibire

Toras, uolota viršukalnė (angl. tor) – didelė, nieko neprilaikoma uolienų atodanga, staigiai kylanti iš kalvos viršūnės ar kalvagūbrio šlaito. Pietvakarių Anglijoje terminas toras dažnai yra vartojamas paprasčiausioms kalvoms pavadinti, nepaisant to, ar jos atitinka apibrėžimą, ar ne. Torais dažniausiai vadinamos aukščiausios Dartmūro ir Bodmino dykros viršukalnės.[1]

Susiformavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kit-Mikayi, vietinių garbinamas toras netoli Kisumu, Kenijoje

Torai susidaro dėl uolienų, dažniausiai granito, skalūnų, dacito, diabazės, ignimbrito[2] ar smiltainio, erozijos ir dūlėjimo.[3] Torų aukštis dažniausiai būna žemesnis nei 15 m.

Iki šiol tarp mokslininkų buvo iškelta nemažai hipotezių, bandančių paaiškinti šių viršukalnių kilmę, ir tai tebėra populiari geologų, geomorfologų ir fizinių geografų diskusijų tema. Manoma, kad torai susikūrė geomorfinių procesų, kurių tipai ir trukmė skyrėsi pagal regioninius ir vietinius klimato bei uolienų skirtumus, dėka.[1][4]

Pavyzdžiui, Dartmūro granitas susiformavo maždaug prieš 280 milijonų metų, kuomet skystas granitas pradėjo vėsti ir kietėti. Ant sukietėjusio granito susidarė uolienų, daugiausiai skalūno ir smiltainio, danga. Netrukus ši danga suiro. Pasišalinus viršutiniam sluoksniui, dingo jo spaudimas, todėl apačioje buvęs granitas galėjo plėstis į viršų, taip suformuodamas torus.[5] Vietose, kuriose uolienų lūžiai buvo labai nedideli, dideli kristalai, negalėję patekti į tarpus, paviršiuje lengvai suirdavo, sudarydami regolitą. Regolitas greitai suirdavo dėl solifliukcijos arba kai augmenijos neapsaugotas paviršius buvo paprasčiausiai nuplaunamas. Tai dažniausiai nutikdavo užsitęsus šalčio laikotarpiams kvartero ledynmečio metu.

Toras netoli Viklou, Airijoje

Vietose, kuriose uolienų lūžiai buvo neįprastai platūs, susidarę uolienų blokai nesuirdavo, o sukritę vienas ant kito sudarydavo dabartinius torus. Kartais apatiniai uolienų blokai dėl temperatūrų pokyčio atsiskiria nuo viršutinių, taip suformuodami balansuojančias uolas. Taip pat dėl dūlėjimo kalvose atsirado žiediniai „uolienų baseinai“, susidarantys kaupiantis vandeniui, kuris pakartotinai užšąla ir vėl atitirpsta.

Geologai ištyrė 28 Dartmūro torus. Tyrimas parodė, kad dauguma jų yra stebėtinai jauni – jaunesni nei 100 000 metų. Nė vienas toras nebuvo senesnis nei 200 000 metų.[6] Šie torai tikriausiai susiformavo prasidėjus paskutiniajam didžiajam ledynmečiui. Priešingai Škotijos Kerngormo kalnams, kuriuose taip pat labai didelė granito koncentracija, o seniausių torų amžius siekia nuo 200 000 iki 675 000 metų. Manoma, kad taip yra dėl sausesnio, labiau arktinio klimato.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Ehlen, J. (2004) Tor in Goudie, A., ed., pp. 1054-1056. Encyclopedia of Geomorphology. Routledge. London, England.
  2. (2014) “Erosion Surface and Granitic Morphology in the Sierra de Lihuel Calel, Province of La Pampa, Argentina”, Gondwana Landscapes in southern South America. Springer, 393–422.
  3. „Tor | geology“. Encyclopedia Britannica (anglų k.). Nuoroda tikrinta 2020-10-12. 
  4. Twidale, C.R., and J.R.V. Romani (2005) Landforms and Geology of Granite Terrains. A.A. Balkema Publishers Leiden, The Netherlands. 359 pp. ISBN 978-0415364355
  5. „Dartmoor Factsheet: Tor Formation“ (PDF). Dartmoor National Park. 2002. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-09-30. Nuoroda tikrinta 2020-10-15. 
  6. Gunnell, Y., Jarman, D. and 8 others, 2013. "The granite tors of Dartmoor, Southwest England: rapid and recent emergence revealed by Late Pleistocene cosmogenic apparent exposure ages." Quaternary Science Reviews 612, 62-76