Solifliukcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Solifliukcija (lot. solum 'dirvožemis', fluctio 'tekėjimas') – lėtas plastiškas atitirpusio šlaitų dirvožemio ir kitokio puraus grunto slinkimas; viena kriogenezės formų.

Vyksta daugiausia daugiamečio ir sezoninio įšalo srityse, aukštuose kalnuose. Gruntas slenka dėl savo svorio. Slinkimo greitis – keletas centimetrų per metus, kai kada keli šimtai metrų per valandą; priklauso nuo šlaito polinkio ir dispersinių nuosėdų kiekio.