Pereiti prie turinio

Tomas Vaiseta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nepainioti su aktoriumi, skaitovu Tomu Vaisieta (1933–2018).
Tomas Vaiseta
Gimė 1984 m. birželio 21 d. (40 metų)
Vilnius
Veikla rašytojas, redaktorius, istorikas
Organizacijos Vilniaus universitetas
Alma mater Vilniaus universitetas
Žinomas (-a) už grožinės literatūros ir moksliniai tekstai

Tomas Vaiseta (g. 1984 birželio 21 d. Vilniuje) – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, redaktorius. Grožinės literatūros kūrinių ir mokslinių monografijų autorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos bakalauro, o 2008 m. ten pat – istorijos magistro studijas. 2012 m. VU Istorijos fakultete apsigynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964-1984)“. 2013–2015 m. vykdė podoktorantūrinę stažuotę VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje. Nuo 2014 m. dirbo VU Istorijos fakultete lektoriumi. 2018 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas. T. Vaisetos mokslinių tyrimų sritis – XX a. antros pusės Lietuvos kultūra ir socialinė istorija.

Dirbo įvairiose redakcijose. Nuo 2009 m. bendradarbiavo kultūros mėnraštyje „Naujasis Židinys-Aidai“. Šiame leidinyje, o taip pat „Šiaurės Atėnuose“ paskelbė savo kūrybos.[1] 2016–2019 m. buvo „Naujojo Židinio-Aidų“ vyr. redaktorius.

T. Vaiseta bendradarbiavo su LRT Klasika, kur nuo 2020 m. vedė kassavaitinę pokalbių apie literatūrą radijo laidą „Pirmas sakinys“ (su Mindaugu Nastaravičiumi).[2][3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2014 m. T. Vaiseta laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido savo debiutinį apsakymų rinkinį „Paukščių miegas“. Jis pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. 2016 m. pasirodė romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, kuris įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. 2021 m. išleista trečioji autoriaus grožinė knyga – įvairialypis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“[4]. Kūrinys įtrauktas į 2021 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką[5] ir 2022 m. nominuotas Europos Sąjungos literatūros premijai.[6]

Kaip istorikas, T. Vaiseta parašė monografijų sovietinės Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos temomis. Savo daktaro disertacijos pagrindu 2014 m. sukūrė monografiją „Nuobodulio visuomenė“. 2016 m. išleistoje kolektyvinėje monografijoje su kitais autoriais „Kariai. Betonas. Mitas“ nagrinėja Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietas Lietuvoje, jų atsiradimą, išnaudojimą politiniais ir ideologiniais tikslais, lydimą įsižiebiančių naujų atminčių konfliktų. 2018 m. T. Vaiseta išleido monografiją „Vasarnamis“ apie Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kur tyrinėjama sovietinė psichiatrijos sistema, griaunami stereotipai apie psichinius ligonius.[7]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grožinė literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Paukščių miegas: apsakymai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
  • Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal: romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
  • Ch.: romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2021

Monografijos ir istorinės knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984), Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014.
  • [kolektyvinė monografija] Kariai. Betonas. Mitas: Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016
  • Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija (1994-1990), Vilnius: leidykla Lapas, 2018
  • [sud. su Marija Drėmaite, Norbertu Černiausku] Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų, 1918–2018, Vilnius: Baltos lankos, 2018
  • [su Valdemaru Klumbiu] Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2022

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]