Tarptautiniai palaikymo tinklai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarptautiniai palaikymo tinklai (arba tarptautiniai atstovavimo tinklai, (angl. Transnational Advocacy Networks) – tarptautinių santykių teorija, nagrinėjanti tarptautinių santykių veikėjus, funkcionuojančius tinkliniu principu ir tarptautiniu mastu sprendžiančius tam tikrą problemą. Tarptautinių palaikymo tinklų terminas yra Margaret E. Keck ir Kathryn Sikkink kūrinys. Šie tinklai yra naudingi ten, kur valstybės vietinė valdžia nėra linkusi išklausyti vidaus grupių. Tokios grupės, galiausiai, pradeda veikti tarptautiniu lygmeniu, o valstybė didžiausią spaudimą patiria ne iš vidaus, bet iš išorės (tarptautinių veikėjų). Tarptautiniai atstovavimo tinklai užtikrina, jog pavienių grupių balsas nebūtų užgožtas, apsaugo jas nuo neteisybės bei tarptautiniu lygmeniu gina jų teises.[1] Keck ir Sikkink pastebi, jog transnacionalinių palaikymo tinklų tyrimai yra naujas reiškinys, kuriam nėra skiriama pakankamai dėmesio. Paprastai tokio tipo darbai yra ignoruojami kitų mokslininkų.[1]

Pagrindiniai veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinius palaikymo tinklus sudaro įvairios veikėjų grupės. Nors svarbiausia grupe laikomos nevyriausybinės organizacijos, tačiau kiti veikėjai taip pat yra aktyvus. Keck ir Sikkink išskiria šiuos veikėjus:[2]:

Problematika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grupės dėl bendrų idėjų sugeba veikti išvien tam, jog išspręstų jas ar kitus kankinančias problemas. Tarptautiniai palaikymo tinklai išsiskiria tuo, jog atstovauja principinėms priežastims, vertybėms, idėjoms ar pažeidžiamiems veikėjams. Pagrindinė problematika[3]:

Išplėstinį sričių sąrašą galima atrasti „Pasaulio atstovavimas“ (angl. World Advocacy) puslapyje.

Galios šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautiniai palaikymo tinklai paprastai neturi daug kietosios galios. Norėdami išspręsti sudėtingas ir aktualias problemas jie naudojasi kitokiomis priemonėmis[4]:

Informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės valdžia negali kontroliuoti visos informacijos, todėl tarptautiniai palaikymo tinklai pasinaudoja ja savo tikslams pasiekti. Galimybė surinkti daug ir įvairios informacijos tampa galios šaltiniu. Geras tokios informacijos pateikimas paskatina žmones galvoti apie problemą ir prisidėti prie jos sprendimo, todėl informacija turi būti[5]:

  • Greita. Dėl glaudaus bendradarbiavimo su įvairiomis veikėjų grupėmis tarptautiniai palaikymo tinklai sugeba išsaugoti ir atrasti informaciją, kuri kitaip būtų nepastebėta. Informacijos sklaida ir jos rinkimas įgavo naujas dimensijas dėl technologijų plėtros.
  • Patikima. Tarptautiniai palaikymo tinklai naudojasi sudėtingais ir moderniais informacijos rinkimo ir analizės metodais. Didelės žmonių grupės yra įtraukiamos į paieškas ir informacijos apdorojimą, dažnai į pagalbą kviečiami ekspertai ir akademikai.
  • Paveiki. Gerai pateikta informacija leidžia jos vartotojams pajusti emocinį prisirišimą ir sužadina vaizduotę. Dažnai yra pasinaudojama asmeninėmis žmonių istorijomis ir liudijimais.

Simboliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simboliniai veiksmai ir istorijos neša reikšmingą informaciją ir sąsajas. Simboliai susieja idėjas – tam tikros veiklos prilyginimas komunizmui, nacizmui ar kitiems neigiamą reikšmę turinčiais simboliais tampa atgrasančiu veiksniu.[5]

Svertų sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarptautiniai atstovavimo tinklai, kurdami ryšius tarp įvairių grupių ir stiprių veikėjų, gali įgauti daugiau įtakos sprendimo priėmimo procese, prisidėti prie pokyčių.
  • Tarptautiniai palaikymo tinklai, susiedami savo veiklą su finansinėmis ir ekonominėmis institucijomis, įgauna materialių resursų.
  • Moralinis veikėjų sugėdijimas dėl tam tikros jų veiklos (pvz. valstybės sugėdijimas dėl žmonių kankinimo) gali paskatinti pokyčius, jei veikėjai bijo prarasti prestižą.[5]

Atskaitingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atskaitingumas – galia priversti valstybes bei tarptautines organizacijas laikytis įsipareigojimų ir atsakyti už nusižengimus. Jei veikėjai įsipareigoja remti tarptautinius tinklus, tačiau nevykdo savo įsipareigojimų, jie susilaukia viešos kritikos. Taip bandoma motyvuoti veikėjus laikytis savo įsipareigojimų. Tarptautiniai atstovavimo tinklai vykdo pastovų valstybių ir kompanijų veiklos stebėjimą tam, kad jų įsipareigojimai būtų įgyvendinti.[5]

Veiklos būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinių palaikymo tinklų veikėjai, panaudodami turimas galios išraiškas ir formas, gali prisidėti prie jiems aktualių pokyčių ar suformuoti sąlygas, kurios leistų šiems pokyčiams įvykti[6]:

  • Problemos sukūrimas/iškėlimas, darbotvarkės sudarymas.
  • Įtaka valstybių ir regioninių/tarptautinių organizacijų diskursui.
  • Įtaka institucinėms procedūroms.
  • Veikla verčianti veikėjus (valstybės, tarptautinės ar regioninės institucijos, korporacijos ir t.t…) keisti savo politiką.
  • Įtaka valstybės elgesiui bei sprendimams.

Poveikis tarptautiniams santykiams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautiniai palaikymo tinklai atrado tam tikrus būdus, leidžiančius aktyviai veikti tarptautiniuose santykiuose. Jie įtraukė naujo tipo veikėjus ir jų alternatyvias taktikas į tarptautinę politiką. Tai leido sukurti naujus probleminius taškus bei aplink juos suburti stiprias sąjungas ir į jas pritraukti galingus tarptautinių santykių veikėjus. Tarptautinių palaikymo tinklų įtaką tarptautinių santykių sistemai galima apibendrinti taip:[7]:

  • Keičiama tarptautinių santykių lauko struktūra – įtraukiamos naujos problemos, joms suteikiamos moralinės ir emocinės iškrovos. Kurdami naujas problemas tinklai priverčia tarptautinę bendruomene apie jas kalbėti ir, galiausiai, jas spręsti.
  • Performuojamos sąjungos tarp veikėjų – problemos performavimas ir naujų jos aspektų atskleidimas gali priversti tarptautinių santykių veikėjus pakeisti savo požiūrį į tokias problemas.
  • Perrašomos tarptautinės politikos žaidimo taisyklės – informacijos kontrolė nebėra valstybės rankose, todėl tarptautiniai atstovavimo tinklai gali paskelbti alternatyvią informaciją ir istorijas.
  • Atveriamos durys silpniems veikėjams – mobilizacija aplink jautrias ir pažeidžiamas grupes ar problemas leidžia sustiprinti jų pozicijas. Sentimentai, asmeninės istorijos bei moralinis spaudimas leidžia pasireikšti net ir silpniausioms grupėms.

„Bumerango“ principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautiniai palaikymo tinklai pradeda veikti, kai problemos šalies viduje nėra sprendžiamos, o dialogas tarp politikų ir visuomenės grupių nevyksta. Tuomet tos grupės bando atrasti joms prijaučiančias grupes kitose šalyse ar tarptautinėse organizacijose. Ta pati problema, kuri nebuvo sprendžiama vienoje šalyje, gali susilaukti daugiau dėmesio kitoje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje. Jei problema išsprendžiama kitoje valstybėje, paprastai ta valstybė imasi priemonių pašalinti problemą tarptautiniu mastu – pirmiausia per kaimynines valstybes, vėliau regione, galiausiai visoje tarptautinėje bendruomenėje. Tokiu atveju problema per tarptautines organizacijas ir kitų valstybių spaudimą pasiekia tas šalis, kuriose ji iš pradžių nebuvo sprendžiama.[8]

Tokiu „bumerango“ principu veikia tarptautiniai palaikymo tinklai. Vienos grupės iniciatyva, kuri buvo atmesta jos kilmės šalyje, apkeliauja įvairias šalis ir tarptautines organizacijas ir kartu susikuria stiprų užnugarį. Galiausiai, jusdama tarptautinį spaudimą, šalis, kurioje prasidėjo iniciatyva, paskatinama ieškoti sprendimo būdų problemos, kurios iš pradžių nė negalvojo apsvarstyti. Tarptautiniai palaikymo tinklai veikia efektyviausiai, kai[9]:

  • Vyrauja stiprūs ir efektyvūs santykiai.
  • Yra patikimas informacijos srautas – kokybė ir pastovus atnaujinimas.
  • Tinkluose veikia įvairaus pobūdžio veikėjai.
  • Tarptautinių palaikymo tinklų veikla yra nutaikoma į tuos veikėjus, kurie yra materialiai pažeidžiami (pvz. per sankcijas) arba bijo prarasti reputaciją tarptautinėje bendruomenėje.

Veiklos pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinių palaikymo tinklų ir jų veiklos formų gali būti pačių įvairiausių. Moterų apipjaustymo problemos sprendimas ir cianido draudimas kasyboje atskleidžia tai, kaip tokie tinklai gali veikti.

Moterų apipjaustymo problema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1976 metais moterų genitalijų pašalinimas buvo žinomas JAV medikų ir akademikų bendruomenėse, bet apie tai plačioji visuomenė nebuvo informuota. Paprastai ši praktika buvo prilyginama vyrų apipjaustymui, tačiau tarptautinės palaikymo grupės sugebėjo pakeisti šios veiklos apibrėžimą. Tokia praktika buvo prilyginta suluošinimui. Informacijos sklaida ir pakeistas terminas ne tik sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, bet ir kartu sukėlė neigiamas emocijas. Prasidėjo aktyvi kova su šia praktika, kol ji daugumoje šalių, galiausiai, buvo uždrausta.[9]

Cianido draudimas kasyboje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Centrinės ir Rytų Europos tarptautinis palaikymo tinklas buvo esminė priemonė pašalinti cianidu pagrįstą kasybą, kuri kėlė rimtą grėsmę gamtai. Šis tinklas dar vadinamas cianido uždraudimo tinklu. Tinklą sudarė įvairios tarptautinės ir tarpvyriausybinės organizacijos, politikai, Europos Sąjungos parlamentarai, mokslininkai, vietiniai Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Graikijos socialiniai judėjimai.[10]

Kampanija prasidėjo Rumunijoje 2007 metais. Vietiniai politikai nebuvo linkę reaguoti į šią iniciatyvą. Nors Aplinkos apsaugos ministerija ir įrodė grėsmę gamtai, o visuomenė buvo už draudimą, tačiau po rinkimų į parlamentą ši problema buvo užmiršta. Vietinės grupės nusprendė ieškoti tarptautinės paramos. Rumunijos aktyvistai pradėjo bendradarbiauti su Vengrijos nevyriausybinėmis organizacijomis.[11]

To pasekoje 2009 metais Vengrijoje prasidėjo cianido draudimo iniciatyva. Abiejų valstybių aktyvistai kartu siekė uždrausti cianido naudojimą kasyboje Vengrijoje. Buvo tikimasi, jog pokyčiai šioje valstybėje privers keistis ir Rumuniją. Greita, į visas politines partijas nutaikyta ir prieš rinkimus prasidėjusi kampanija buvo sėkmės garantas Vengrijoje. Ši valstybė tapo tarptautinio palaikymo tinklo nare ir kartu siekė uždrausti cianidą Centrinėje ir Rytų Europoje. Vengrija šiuo klausimu pradėjo taikyti spaudimą kaimyninėms valstybėms.[12]

Su Vengrijos pagalba tarptautinis palaikymo tinklas sulaukė paramos iš Slovakijos, Čekijos ir Lenkijos. Veikėjų gretoms plečiantis buvo nuspręsta siekti cianido draudimo kasyboje visoje Europos Sąjungoje. Tuo pačiu, vietiniai judėjimai Rumunijoje, Graikijoje ir Bulgarijoje įgavo stiprų užnugarį.[13]

Gamtosaugos srityje Europos Sąjunga suteikė galimybę pasireikšti tarptautiniams palaikymo tinklams. Tuo pasinaudojo Vengrijos, Graikijos, Bulgarijos bei Rumunijos aktyvistai ir politikai, kurie palaikė cianido draudimo idėją. Galiausiai, 2011 metais Europos Parlamentas parengė rezoliuciją draudžiančią cianidu grįstas kasybos technologijas. Metų pabaigoje rezoliucija buvo patvirtinta. Nors ji ir neįpareigojo valstybių uždrausti cianido, tačiau tai buvo didelė pergalė tarptautiniam palaikymo tinklui. Dėl suaktyvėjusio tarptautinio spaudimo pokyčiai buvo paskatinti daugumoje valstybių.[14]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Keck, Margaret E. ir Sikkink, Kathryn, „Transnational advocacy networks in international and regional politics“. 1999.<http://isites.harvard.edu/fs/docs/icb.topic446176.files/Week_7/Keck_and_Sikkink_Transnational_Advocacy.pdf>.
  2. Keck, Margaret E. ir Sikkink, Kathryn, Activists beyond borders: advocacy networks in international politics. Cornell University Press: Ithacaa and London. 1998. 9.
  3. Center on Law and Globalisation, "Transnational Advocacy Networks and International Policy? ". <https://clg.portalxm.com/library/keytext.cfm?keytext_id=113>.
  4. Keck, Margaret E. ir Sikkink, Kathryn. Activists beyond borders: advocacy networks in international politics. 16-25.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Center on Law and Globalisation, " How Do Transnational Advocacy Networks Work? ". <https://clg.portalxm.com/library/keytext.cfm?keytext_id=114>.
  6. Keck, Margaret E. ir Sikkink, Kathryn. Activists beyond borders: advocacy networks in international politics. 25-26.
  7. Center on Law and Globalisation, "How Do Transnational Advocacy Networks Work? ".
  8. Bocse, Alexandra-Maria, „Understanding Transnational Advocacy Networks: How the Political Opportunity Structure Impacts Their Emergence“. 122–123. <http://www.drcsummerschool.eu/static/designs/drcsummerschool/portlets/portlet.application.DocumentStorage/getFile.jsp?order=getFile&id=170&returnUri=/proceedings&returnOrder=getLinks&returnCategoryId=61>.
  9. 9,0 9,1 Center on Law and Globalisation, " When Are Transnational Advocacy Networks Most Likely to Be Effective? ". <https://clg.portalxm.com/library/keytext.cfm?keytext_id=115>.
  10. Bocse, Alexandra-Maria, „Understanding Transnational Advocacy Networks: How the Political Opportunity Structure Impacts Their Emergence“. 123. <http://www.drcsummerschool.eu/static/designs/drcsummerschool/portlets/portlet.application.DocumentStorage/getFile.jsp?order=getFile&id=170&returnUri=/proceedings&returnOrder=getLinks&returnCategoryId=61>.
  11. Bocse, Alexandra-Maria. 125.
  12. Bocse, Alexandra-Maria. 126.
  13. Bocse, Alexandra-Maria. 127.
  14. Bocse, Alexandra-Maria. 128.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]