TSRS 1991 metų pinigų reforma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

TSRS 1991 metų pinigų reforma (dar vadinama Pavlovo reforma – pagal TSRS tuometinio ministro pirmininko Valentino Pavlovo pavardę) – visuotinis piniginių kupiūrų keitimas 1991 m. sausio – balandžio mėn., kai buvo bandoma stabilizuoti finansinę sistemą, rasti balansą tarp pinigų masės ir prekių kiekio.

Faktiškai reformą sudarė trys veiksmai:

  • Stambiausių 50 ir 100 rublių kupiūrų ribotas keitimas,
  • draudimas iš banko sąskaitos imti daugiau kaip 500 rublių per nustatytą laikotarpį,
  • vienkartinis kainų pakėlimas 3 kartus.

Svarbiausia reformos dalis buvo 50 ir 100 rublių kupiūrų pakeitimas 1991 m. sausio – balandžio mėnesiais.

Situacija valstybės ūkyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reformos metu TSRS teritorijoje tebeveikė planinė ekonomika, visas kainas ir uždarbius nustatydavo valstybė. Tuo metu ūkyje įvyko didelis lūžis, ypatingai aštriai pasireiškė prekių ir pinigų disbalansas, pinigų buvo daug daugiau negu prekių. Jei ankstesniais TSRS gyvavimo metais nuolat buvo įvairių prekių deficitas, tuomet praktiškai jau visos prekės ant prekystalių pasirodydavo epizodiškai. Turguose nelegaliai dar ką nors buvo galima nusipirkti kokius 4–5 kartus brangiau nei valstybės nustatyta kaina (nors įstatymas dėl spekuliacijos nebuvo panaikintas, pagal jį jau nebuvo baudžiama). Rublis buvo tiek nuvertėjęs, kad žmogus gavęs vidutinę algą apie 200 rublių per mėnesį ją galėjo iškeisti tik į 10-15 JAV dolerių.

Reformos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reforma buvo siekiama atsisakyti „perteklinių“ pinigų, kurie cirkuliavo kaip grynieji pinigai ir nors iš dalies išspręsti prekių deficito problemą. Formali pinigų reformos priežastis buvo kova su padirbtais pinigais, juodojoje rinkoje uždirbtų pinigų išėmimas.

Reformos eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konfiskacinės pinigų reformos iniciatoriumi buvo tuometinis TSRS finansų ministras Valentinas Pavlovas. Jis siekė stabilizuoti TSRS pinigų apyvartą.

1991 m. sausio 14 d. prieš pat piniginės reformos pradžią Valentinas Pavlovas buvo pakeltas pareigose – paskirtas TSRS ministru pirmininku. Tuo buvo oficialus valstybės vadovybės siekis reformuoti finansinę ir politinę sistemą.

TSRS ūkyje tuo metu 50 ir 100 rublių kupiūros buvo paties didžiausio nominalo. 1991 m. sausio 22 d. TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas pasirašė įsakymą dėl 1961 metų pavyzdžio 50 ir 100 rublių kupiūrų išėmimo iš apyvartos.

Kupiūrų keitimas buvo ribojamas:

  • Trumpas terminas – nuo sausio 23 d. iki 25 dienos (nuo trečiadienio iki penktadienio).
  • Vienas žmogus galėjo pakeisti ne daugiau kaip 1000 rublių – norint pakeisti likusias kupiūras reikėjo gauti specialios komisijos leidimą iki 1991 m. kovo mėnesio pabaigos.

50 ir 100 kupiūros sudarė 51,5 milijardų iš 133 milijardų (apie 39 proc.) visų grynųjų pinigų.

Tuo pačiu metu buvo draudžiama iš banko paimti daugiau kaip 500 rublių per mėnesį.

Pinigai buvo keičiami darbovietėse. Žmonės 1961 m. laidos 50 ir 100 rublių kupiūras galėjo pakeisti į naujas 1991 m. laidos kupiūras. Pensininkai juos galėjo iškeisti pašte. Žmogus, kuris turėjo mažiau negu 1000 rublių, už nedidelį užmokestį, o dažniausiai veltui, sutikdavo pakeisti kitam žmogui pinigus.

Buvo naudojami ir kiti sukčiavimo pakeisti pinigus būdai. Tomis dienomis buvo galima juos išleisti ir perkant prekes ir paslaugas, todėl buvo perkami smulkūs daiktai sumokant didele kupiūra, o grąžą paimdavo smulkesnėmis kupiūromis, pavyzdžiui, buvo perkami tolimesniems skrydžiams skirti bilietai, o kitą dieną buvo pareiškiama, kad niekur neskrendama, ir prašoma grąžinti pinigus jau naujomis kupiūromis. Taip pat buvo susitariama su pašto darbuotojais, kad jie pakeistų pinigus pensinio amžiaus žmonių vardu.

Liudininkų pasakojimais, Vilniuje, Gariūnų turgavietėje susirinko ne mažai žmonių, kurie galėjo tuoj pat, už nedidelę maržą (dažniausiai 10 proc.), pakeisti senus pinigus į naujus. Nebuvo pastebėta, kad kas nors būtu atėjęs su senos laidos pinigais. Taip pat buvo atvejų, kai užsieniečiai suspėdavo už 10 procentų vertės nusipirkti pas save valstybėje parduodamus rublius ir juos pakeisti TSRS teritorijoje.

1991 m. balandžio 2 d. TSRS netikėtai buvo nustatytos naujos, 3 kartus didesnės kainos. Tai buvo padaryta 1991 m. kovo 19 d. TSRS prezidento įsakymu ir TSRS Ministrų Tarybos kabineto 1991 m. kovo 19 d. nurodymu Nr. 105 „Dėl mažmeninių kainų reformos ir gyventojų socialinės apsaugos“.

Reformos rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausybės lūkesčiai pasitvirtino tik iš dalies: per tokią procedūrą buvo išimta 14 milijardų grynųjų pinigų (apie 10,5 proc. nuo visos masės ar kiek mažiau kaip 17,1 proc. nuo planuotų išimti 81,5 milijardų). Reforma buvo siekiama išimti žmonių, kurie nesąžiningai sukaupė dideles sumas (ėmė kyšius, vogė ir sukčiavo, dažniausiai valstybinio sektoriaus sąskaita), pinigus iš juodosios rinkos. Praktiškai reforma palietė žmones, kurie sąžiningai kaupė pinigus, nes TSRS laikais visuotinio deficito sąlygomis buvo paplitęs kaupimas, kaip tik buvo kaupiama stambiausiomis 50 ir 100 rublių kupiūromis. Taip pat juos nesugebėjo pakeisti užsienyje juos turintys asmenys, daugiausiai valiutos keitėjai. Tokia reforma labai sumenkino pasitikėjimą valstybės pinigais ir nesulaukus rezultatų buvo siekiama dar greičiau visus pinigus išleisti, tačiau tuo sunkumai finansinėje sistemoje nesibaigė.

Užsienyje valiutos keitėjai (pagal įstatymus iš TSRS buvo galima išvežti tik labai mažus grynųjų pinigų kiekius – 30 rublių vienam asmeniui) prieš šią reformą prekiaudami rubliais, dažniausiai 50 ir 100 rublių kupiūromis, nors juos supirkdavo ir parduodavo pasilikdami didelę maržą (net iki 50 procentų), per reformą prarado pinigus ir masiškai atsisakinėjo jų prekybos.

Šios reformos nedavė laukiamo rezultato, infliacija peraugo į hiperinfliaciją, greitai ji pradėjo siekti nuo 2000 iki 10000 procentų. Jau 1992 m. valstybė išleido 10000 rublių kupiūrą, o 1997 metais – net 500000 rublių kupiūrą.

Pavlovo reforma tik sumenkino pasitikėjimą TSRS centrine valdžia ir dar labiau paskatino greičiau vykdyti ekonomines ūkio reformas rinkos ekonomikos linkme, o atskirus regionus, labiausiai tautines respublikas, – siekti ekonominio savarankiškumo. Prie tautinių respublikų politinio savarankiškumo siekio dar stipriau prisidėjo ir ekonominiai motyvai.

Valerijaus Pavlovo vardas pasirodė ir Rusijos liaudie folklore. Už savo charakteringą šukuoseną gavo pravardę „Ežiukas“. Atsirado tarybinis anekdotas: „Ežiukas rūke“ apie ministro pirmininko Pavlovo vizitą į Londoną.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]