Deficitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Deficitas (lot. deficit 'trūksta') – skirtumas tarp valstybės išlaidų ir pajamų, išlaidoms viršijus pajamas. Situacija ekonomikoje, kai paklausa viršija pasiūlą, nesant lyginamajai kainai.

Valstybės biudžeto deficito susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinės valstybės, tvirtindamos biudžetus, planuoja, kiek bus surinkta mokesčių ir kiek bus padaryta išlaidų. Augant ekonomikai, reikia ir daugiau pinigų, todėl valstybės, tvirtindamos savo biudžetus, numato pinigų emisiją (kiek papildomai prispausdinti pinigų). Deja, taip elgiamasi ir smunkant ekonomikai. Tokiu atveju biudžeto deficitas tik dar labiau padidina infliaciją. Įvykdžius per didelę pinigų emisiją valstybėje gali prasidėti hiperinfliacija. Sparčiai augant ūkiui gali būti taip, kad net ir esant deficitiniam biudžetui valstybėje būna defliacija. Manoma, kad moderniose valstybėse privaloma vykdyti pinigų emisiją, nes kitaip žmonės neinvestuos į gamybą, o pradės taupyti pačius pinigus, nes jų vertė augant ūkiui augs. Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikomas pačių pinigų vertės didėjimas, pinigų taupymas, o ne investavimas į ūkį.

Valstybės biudžeto deficito atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadaise atsiskaitymuose buvo naudojami pinigai iš tauriųjų metalų. Kartais valstybės vadovas, norėdamas padidinti savo biudžetą, liepdavo kaldinti mažesnio svorio ar žemesnės prabos monetas, o kainas palikti tokias pačias. Pirmieji popieriniai pinigai buvo naudojami tik kaip pinigų iš tauriųjų metalų pakaitalas. Pagal pageidavimą juos buvo galima pakeisti į piniginius ženklus iš tauriųjų metalų. Vyriausybės, pastebėjusios, kad ne visas auksas iš karto paimamas, prispausdindavo daugiau pinigų, negu turėdavo aukso atsargų. Tais laikais buvo priimta, kad valstybės biudžetas turi būti subalansuotas, tai yra visos biudžeto išlaidos turi būti padengtos biudžeto pajamomis. Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis neįmanoma subalansuoti biudžeto, todėl valstybės viena po kitos pradėjo atsisakyti prisirišimo prie tauriųjų metalų, dažniausiai aukso. Nacionalinių valiutų atsiejimas nuo tauriųjų metalų atrišdavo vyriausybėms rankas vykdyti pinigų emisiją. Viena iš paskutinių ar net paskutinė valstybė, atsiejusi savo pinigus nuo aukso, buvo JAV. Tai buvo daroma palaipsniui: 1934 m. nustatyta, kad JAV dolerius į auksą gali iškeisti tik kitų valstybių vyriausybės, o nuo 1975 m. visai atsisakyta JAV dolerio susiejimo su auksu.

Duomenys apie Lietuvos galutinai patvirtintą valstybės biudžeto deficitinę dalį

  2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007
Lietuvos biudžeto deficitas % nuo
galutinai patvirtinto biudžeto
12 12.2 11.3 12.1 13.3 11.5 9.3 7

Prekių ir paslaugų deficitas[taisyti | redaguoti kodą]

Jei trūksta prekių ar paslaugų dėl karo, nederliaus, katastrofos, blokados ir t. t., tai nevadinama deficitu.

Atsiradimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Deficitas praktiškai visada atsiranda vyriausybei pradėjus riboti kainas dėl artėjančio karo grėsmės, bado, pinigų nuvertėjimo, dėl žymiai padidėjusios paklausos, didėjančių kainų ir vargingesnių žmonių dar sunkesnės padėties. Be to, vyriausybės kartais riboja kainas siekdamos trumpalaikio populiarumo ar dėl menkos kompetencijos ir naivumo. Esant infliacijai, auga paklausa ir gamybos kaina, o pelnas mažėja. Gali būti net taip, kad prekes, kurių kainų augimas sustabdytas, gaminti pasidaro nuostolinga. Tada gamintojai mažina gamybą ar visai jos atsisako. Taip augant paklausai ir mažėjant pasiūlai, paklausa viršija pasiūlą ir atsiranda deficitas.

Planinio ūkio valstybėse vyriausybės vis negalėjo subalansuoti gamybos ir kainų, todėl nuolat trūko vienų ar kitų prekių ar paslaugų. Kartais norint gauti kokią paslaugą reikėjo laukti keletą, o nusipirkti prekę – net keliasdešimt metų, arba jų buvo galima įsigyti tik davus kyšį skirstytojams.

Deficito pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Esant prekių ar paslaugų deficitui, atsiranda juodoji rinka, kur prekės ar paslaugos paprastai kainuoja daugiau, negu esant nereguliuojamoms kainoms. Gamintojai nesistengia gaminti kokybiškų prekių ir teikti kokybiškų paslaugų, nes žino, kad jos vis tiek bus nupirktos. Be to, gamintojai pradeda prastinti prekių kokybę ir jas pardavinėja už tą pačią kainą, taip keldami prekių kainą.

Blogiausiai, kai trūksta žaliavų ar prekių, kurios toliau dalyvauja gamyboje. Tada dalies prekių trūkumas gali stabdyti gamybą ir taip sukelti dar didesnį prekių trūkumą. Deficito sąlygomis iškyla problema, kad prekes ir paslaugas suvartoja ne tie, kuriems daugiausiai jų reikia, bet tie, kurie sugeba jas įsigyti.

Deficito problemos sprendimas[taisyti | redaguoti kodą]

Esant deficitui galiausiai įvedamas prekių vartojimo normavimas, tai yra talonai, nurodoma, kad prekes galima parduoti tik valstybei ar tik tam tikroms valstybės kontroliuojamoms vietoms. Dažniausiai vyriausybė, pastebėjusi, kad prekių ir paslaugų kainų augimo stabdymas sudaro daugiau problemų nei naudos, nustoja riboti kainas. Tai daro leisdama gamykloms dalį prekių parduoti savo nuožiūra nustatytomis kainomis ar paskelbia, kad nurodytame regione nereguliuoja kainų. Jei buvo ribojamos daugelio prekių kainos ir iš karto nustojama jas riboti, sakoma, kad „vykdoma šoko terapija“. Nustojus riboti kainas, prekių ir paslaugų kainos gali pašokti dar daugiau, negu būtų buvusios jų nekontroliuojant, bet po kiek laiko kainos susireguliuoja.

Deficito istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vos tik valstybės pradėjo riboti kainas, atsirado deficitas. Deficitas buvo labai paplitęs planinio ūkio šalyse, ypač joms kuriantis ir žlungant.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]