Svilikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Coccothraustes coccothraustes
Svilikas (Coccothraustes coccothraustes)
Svilikas (Coccothraustes coccothraustes)
Sviliko čiulbėjimas
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Passeriformes)
Šeima: Kikiliniai
(Wikispecies-logo.svg Fringillidae)
Gentis: Coccothraustes
(Wikispecies-logo.svg Coccothraustes)
Rūšis: Svilikas
(Wikispecies-logo.svg Coccothraustes coccothraustes)
Paplitimo arealas:

██ Tik vasarą

██ Ištisus metus

██ Tik žiemą

Svilikas (Coccothraustes coccothraustes) – kikilinių (Fringillidae) šeimos paukštis. Lietuvoje dažnas, stebimas ištisus metus, aptinkamas visoje šalies teritorijoje. Manoma, kad Lietuvoje peri iki 60 000 porų.[1]

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūno ilgis apie 18 cm, sveria apie 55 g. Patino galva šviesiai ruda. Juostelė aplink snapą, gerklė, sparnai ir uodega juodi. Nugara tamsiai ruda. Ant pečių plati šviesi juosta. Ant sparnų ir uodegos gale baltos dėmės. Pilvinė pusė rausvai pilka, pauodegys baltas. Būdingas masyvus snapas, kuris vasarą – melsvai pilkas, tik pamatas gelsvas; žiemą – rudai gelsvas. Kojos rudai rausvos. Patelė blankesnė už patiną, pilko atspalvio.[2]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arealas suskaidytas. Eurazijoje paplitęs nuo Skandinavijos kalnų iki Ochotsko jūros, šiaurėje arealas siekia vidurinę Suomiją, Volgos aukštupį, Jenisėjaus vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, Altajaus, Volgos vidurupio, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės. Izoliuota arealo dalis yra Vidurinės Azijos, Afganistano, Pakistano kalnuose. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, kai kuriose salose.

Gyvena mišriuose spygliuočių – lapuočių ir lapuočių miškuose, sodybose su senais lapuočių medžiais, sodų apsauginėse juostose, miestų, gyvenviečių, šlaitų, griovių želdiniuose. Labiausiai mėgsta brandžius ar bręstančius mišrius medynus, kuriuose vyrauja plačialapiai lapuočiai medžiai: ąžuolai, liepos, klevai, skroblai. Vengia grynų, tankių eglynų bei stambių miško masyvų. Pietų ir rytų Lietuvos pušynuose beveik negyvena, tačiau įsikuria prie sodų bei lapuočių želdiniuose arba atskrenda tik prinokus vyšnioms, ievoms ar kitiems vaisiams.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsargūs, tylūs ir paslaptingi paukščiai. Gyvena šeimomis, dažnai gana toli viena nuo kitos. Aktyvus dieną. Aptinkamas medžių ir krūmų lajose, rečiau pastebimas ant žemės. Labiau mėgsta medžius su tankia laja. Juose renka maistą, ilsisi, krauna lizdus. Pavasarį pirmieji paukščiai pasirodydavo kovo mėnesį. Pavienių ar nedidelių grupelių aptinkama ir žiemą. Tada jie laikosi mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač kur yra skroblų, uosių ir klevų.

Kovo pabaigoje – balandžio mėnesį svilikai grįžta į Lietuvą ir užsiima teritoriją. Dauguma paukščių lizdus krauna balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį medžiuose ar krūmuose. Lizdą krauna patelė. Medžiagą lizdui renka ant žemės ir medžiuose. Smulkios šakelės sudaro pagrindinę statybinę medžiagą. Lizdą stato 5–8 dienas, kartais 12 dienų. Lizdo vidų iškloja smulkiomis šakelėmis, žolių stiebais, lapeliais, plaušais bei gyvūnų plaukais.

Patelė padeda 4–6 baltai melsvus, išmargintus pilkomis, pilkai juosvomis dėmelėmis ir taškais, kiaušinius. Patelė peri 13–14 dienų. Jaunikliai išsirita apaugę tankiais balkšvais pūkais; lizde išbūna 11–14 dienų. Vėliau laikosi netoli lizdo ir dar 4–9 dienas juos maitina tėvai. Pradėję geriau skraidyti, tolsta nuo lizdavietės, atskrenda į sodus lesti vyšnių. Šiuo laikotarpiu pastebima po 3–4 paukščius, todėl manoma, kad vienus jauniklius prižiūri patinas, o kitus – patelė. Per metus išveda vieną vadą. Jauniklius maitina abu porelės nariai.

Gyvena kelerius metus, seniausi individai užfiksuoti sulaukę 10–12 metų.[3]

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suaugę svilikai veisimosi pradžioje lesa vabzdžius, o birželio – liepos mėnesiais ir augalinį maistą. Rudenį minta skroblo, klevo, paprastosios ievos, gudobelių, uosio, liepos, buko vaisių branduoliais. Medelynuose, parkuose, soduose lesa svarainių sėklas, kaulenių vaisius, virgininės, vėlyvosios ievos bei amūrinio kamštenio sėklas. Pavasarį ir žiemą lesa ąžuolo, alyvų, guobų, skirpstų, vinkšnų pumpurus.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jusys, V., Karalius, S., Raudonikis, L. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Lietuvos ornitologų draugija, 2020, p. 258
  2. Logminas, V. (1979). Lietuvos paukščiai. Vilnius „Mokslas“, p. 167
  3. Fransson, T., Jansson, L., Kolehmainen, T., Kroon, C. & Wenninger, T. (2017). EURING list of longevity records for European birds

Vikiteka