Vėlyvoji ieva

Prunus serotina

Vėlyvoji ieva (Prunus serotina)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Eilė:	Erškėtiečiai ( Rosales)
Šeima:	Erškėtiniai ( Rosaceae)
Gentis:	Slyva (gentis) ( Prunus)
Pogentė:	Ieva (pogentė) ( Padus)
Rūšis:	Vėlyvoji ieva ( Prunus serotina)

Vėlyvoji ieva (Prunus serotina syn. Padus serotina) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos medis. Kilo iš Šiaurės Amerikos rytų: nuo pietų Kvebeko ir Ontarijo šiaurėje iki Meksikos ir Gvatemalos bei Hondūro kalnų pietuose. Dabar paplitusi daug kur Europoje, Korėjoje, Pietų Amerikos šiaurės vakaruose, rytų Australijoje, vietomis Afrikoje.^[1]

Aukštis 15–30 m (paprastai iki 10 m), kamieno skersmuo 70–150 cm. Aukščiausia žinoma 39 m, su 2,3 m skersmens kamienu. Lapai paprastieji, pailgi, 6–14 cm ilgio, žvilgantys. Žiedai balti, smulkūs, kvapnūs, susitelkę į tankias kekes (10–14 cm ilgio) po 40. Žievė tamsiai ruda arba rusvai pilka. Vaisius – juodas blizgus kaulavaisis; valgomas. Vaisiams nunokus, taurėlapiai prie vaiskočio išlieka nenukritę. Vėlyvoji ieva žydi gegužės antroje pusėje, kartais iki birželio pradžios, gerokai vėliau už paprastąją ievą.^[2]

Lietuvoje vėlyvoji ieva kaip dekoratyvinis augalas auginama želdynuose,^[3] paskelbta invazine rūšimi.^[4] Europoje vėlyvoji ieva pradėta auginti XVII a. pradžioje, o nuo XIX a. pab. pradėta sodinti miškuose dėl medienos ir priešgaisrinės prevencijos. Vakarų Lietuvoje įveistos apie XIX a. pab. – XX a. pr., natūraliai plisti pradėjo ~1976 m. (Pagėgių apylinkėse). Dabar paplitusi daugiausia pietų ir pietryčių Lietuvoje, kur auga sausuose pušynuose, miškų pakraščiuose, kirtavietėse, pakelėse, pakrūmėse, dykvietėse.^[2]

Vėlyvąsias ievas gausiai platina paukščiai, lesantys jos sėklas. Taip pat plinta šakninėmis atžalomis. Šviesiuose pušynuose daug kur sudaro sąžalynus, kur nustelbia žolių ir samanų įvairovę, jos nukritę lapai neigiamai veikia dirvožemio bestuburius.^[2]