Svėdasų kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Svėdasų kapinės
Svėdasų kapinės. Maro paminklas ir koplyčia.JPG
Maro aukų paminklas ir kapinių koplyčia

Svėdasų kapinės
Koordinatės
55°40′42″š. pl. 25°21′34″r. ilg. / 55.678198°š. pl. 25.359313°r. ilg. / 55.678198; 25.359313Koordinatės: 55°40′42″š. pl. 25°21′34″r. ilg. / 55.678198°š. pl. 25.359313°r. ilg. / 55.678198; 25.359313
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė
Seniūnija Svėdasų seniūnija
Plotas 3,10 ha
Naudotas veikiančios
Registro Nr. u. k. 8759 / 8760 / 7684 / 1329

Svėdasų kapinės – veikiančios kapinės Anykščių rajone, Svėdasuose. Įsikūrusios miestelio pietvakariniame pakraštyje, prie judrios plentų  120  RadiškisAnykščiaiRokiškis  ir  118  KupiškisUtena  kryžkelės. Užima 3,10 ha plotą.[1]

Kapinės apjuostos skirtingo aukščio akmenų mūro tvora, anksčiau apaugusia senmedžiais. Į senąją kapinių dalį įeinama per pagrindinių vartų arką su trimis bokšteliais, vainikuotais puošniais ornamentuotais kryžiais. Pro vartus vedantis takas atsiremia į akmenų mūro kapinių koplyčią. Nuo senųjų vartų kitoje kelio pusėje atsiveria vaizdas į Alaušo ežerą. Naujoji kapinių dalis driekiasi link plentų kryžkelės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svėdasiškiai, kol buvo leidžiama, tradiciškai buvo laidojami prie Svėdasų bažnyčios, šventoriuje, kuriame pakasus randama senų kaulų. Vietos didikai laidojosi bažnyčios rūsiuose.

Kapinėse stovėjusi medinė koplytėlė, kuriai sunykus apie 1884 m. vietinių meistrų sumūryta nauja, daug erdvesnė koplyčia. Kapinių koplyčia buvo skirta šarvojimui, laikytos šv. mišios. Dažnai siaučiant epidemijoms, mirdavo daug ligonių, todėl po vieną nelaidodavo, o numirėlius po kelis šarvodavo koplyčioje ir ten juos palikdavo nakčiai. Anksčiau kapai buvo supilami tik kitoje koplyčios pusėje, į vakarus, o palei pat jos duris ėjo vieškelis. Daugėjant kapų, vėliau kelią nutiesė atokiau, o rytinei kapinių daliai žemę 1874 m. padovanojo keli miestelėnai, su parapijos klebonu sutarę, kad pasimirę būtų garbingai palaidoti.[2]

Kultūros vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinėse yra į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų:

  • Antkapinis paminklas,[3] stovintis netoli tako, priešais kapinių koplyčią. Tai stačiakampio plano, aukštas, siaurėjantis rausvo granito postamentas su trijų kryžmų kaltiniu kryžiumi, papuoštu saulutės spinduliais ir nūnai jau dingusiu pusmėnuliu. Paminklas pažymėtas data „1895“.
  • Antkapinis paminklas II[4] su originaliu kryžiumi ant stiebo, išmarginto kiaurymėmis, su Maltos kryželiais.
  • Trys ornamentuoti kryžiai virš kapinių vartų, nukalti XIX a.[5] Vidurinysis iš jų didžiausias, su centriniu saulutės disku, į kurį subėga išlankstyti spinduliai, besibaigiantys lapelių formos išplatėjimais. Pasak dailės specialistų, labai panašus į žinomo meistro kupiškėno Jono Dagio darbą.[2][6] Po kryžiais, bokštelių nišose patalpintos gipsinės statulėlės. Anksčiau jos buvusios medinės: centre Jėzus, nešantis kryžių, šonuose – šv. Petras su dangaus raktais ir Paskutiniojo teismo dieną skelbiantis šv. Rapolas. Medinukai pradanginti sovietmečiu, neva buvo padėti saugoti koplyčioje ar išvežti restauruoti.[2]
  • Bokštinė koplytėlė,[7][2] skirta 1709-1711 m. maro aukų atminimui, pastatyta XIX a., sprendžiant iš panaudotų plytų formos, apie 1833 m. Tai balto tinkuoto mūro, keturių tarpsnių bokštas, sudarytas iš stačiakampių laipsniškai mažėjančių tūrių. Statinį užbaigta nuolaidus piramidinis stogelis ir kalvio darbo geležinis kryžius. Barokinę varpinę primenantis maro aukų paminklas iškilęs bene į 6 m aukštį. Dviejuose tarpsniuose sienoje yra dvi segmentinės arkinės nišos (tuščios), kuriose anksčiau stovėjo 2 skulptūros: nežinoma šventoji (viršuje) ir Nukryžiuotasis. 1972 m. apgriuvusi koplytėlė restauruota.

Kapinės garsėja žinomų kraštiečių artimiausių giminaičių kapavietėmis. Priešais koplyčią, dešinėje, dailiu paminklu papuošta Juozo Tumo-Vaižganto tėvų kapavietė. Šalia didžiųjų vartų, tako kairėje pusėje yra Karolio Juzėno (1871-1934), rašytojo Juozo Baltušio tėvo, kapas. Jį ženklina paprastai aptašytas, taisyklingo kvadrato formos, neaukštas juodo granito akmuo be tradicinio kryžiaus. Kape kartu palaidota jauna pasimirusi rašytojo pusseserė Emilija Jokūbonienė. J. Baltušis ne kartą sakė, kad motina palaidota Anykščiuose, bet buvo išreiškęs norą pasilaidoti Svėdasų kapinėse, šalia tėvo.[2] Tačiau garsus liaudies rašytojas, 1991 m. nepalaikęs Lietuvos nepriklausomybės, prarado Anykščių garbės piliečio vardą, be to, Svėdasuose buvo kalbama,[8] kad rašytojo neleis laidoti Svėdasuose, todėl galiausiai jis amžinojo poilsio atgulė Vilniuje. Beje, yra išleistas žinynas, kuriame rašoma, jog J. Baltušis palaidotas Svėdasuose, todėl pasitaiko čia atvažiuojančių ir ieškančių jo kapo.[8]

Šiauriniame kapinių pakraštyje yra kunigų kalnelis. Čia ilsisi tuoj po Pirmojo pasaulinio karo miręs vikaras Kazimieras Jasas (1878-1919), kilęs iš Kvėdarnos. Jo mirties priežastimi galėjo būti ir ispaniškasis gripas – tuomet Europą buvo apėmusi gripo epidemija. Vienuose namuose šiam kunigui teikiant paskutinį patepimą, silpnas ligonis staiga sugriebė jį ir prisitraukė prie savęs. To pakako, kad užkrėstų sunkia liga. 19181920 m. metrikų knygose matyti pašokusi mirčių dinamika tarp parapijiečių. Vietoje „ispankos“ įrašydavo, kad liga nežinoma ar tiesiog karštinė.[9] Be kitų, kunigų eilėje palaidoti svėdasiškis kun. Pranas Raščius, ilgametis klebonas Antanas Survila. Manoma, kad nepažymėtame kape ilsisi ir 1907 m. miręs Svėdasų klebonas Antanas Lenkevičius, užsimojęs pastatyti naują mūrinę bažnyčią, bet miręs pakirstas vėžio. Atsisveikindamas su kiekvienu parapijiečiu, prašė ant kapo pastatyti medinį kryžių, o kai jis sunyks, naujo nebestatyti, kapo nežymėti. Taip ir buvo padaryta.[2] Kitais duomenimis, jis buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.[10]

Kapinėse palaidoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka