Pereiti prie turinio

Stovykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stovyklavaikų, paauglių, šeimos ar suaugusių poilsio organizavimo forma. Daugiausia yra užmiesčio vaikų stovyklų. Pastarosios stovyklos dažniausiai organizuojamos per atostogas. Stovyklaujama atskirose stovyklavietėse arba specialiuose stovyklaviečių kompleksuose. Dažniausiai įrengiamos kurortuose. Vaikams, atostogaujantiems mieste, dienomis prie mokyklų, vaikų ir jaunimo centrų veikia miesto stovyklos.[1]

Dienos stovyklos trukmė paprastai yra penkios darbo dienos. Stovykla su nakvyne dažniausiai trunka 6–7 dienas. Nakvynės būna palapinėse, mediniuose nameliuose ir kt. Maistas tiekiamas įvairiai: gali būti švediškas stalas arba maitinimas porcijomis. Visos stovyklos pagal savo režimą gali labai skirtis. Įprastas aktyvumo ir poilsio ritmas (kėlimasis, laisvalaikis, maitinimasis, poilsis, miegas). Paprastai vyksta renginiai (olimpiada, žaidimai, varžybos), gali būti rengiamos ekskursijos, išvykos, turistiniai žygiai, kelionės. Stovyklos gali būti įvairių tematinių profilių: kalbų mokymo, karinio parengimo, sportinės, išgyvenimo, kūrybinės, lyderystės ir pan. Pagal veiklos pobūdį gali skatinti fizinį aktyvumą, ugdytų socialines-emocines kompetencijas, matematinius, gamtamokslius, kalbinius gebėjimus ir kt.[2]

Skautininkės Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Vladislava Arminaitė lydi Prezidentą Antaną Smetoną (Antroji skaučių stovykla Pažaislyje, 1938 m. liepos 12–20 d.)

Lietuvoje Tautines stovyklas pradėjo organizuoti Lietuvos skautų sąjunga pagal generolo Robert Baden-Powell skautų propaguotas idėjas Anglijoje. 1940 m. TSRS okupavus Lietuvą sąjunga uždaryta.[3] Vietoje jų sovietiniais metais Lietuvoje, kaip ir visoje TSRS, paplito pionierių stovyklos. Pionierių organizacijos nuo skautų organizacijų skyrėsi žymiai didesne politizacija. Kaip ir skautų organizacijos skatino vaikų fizinį aktyvumą, veiklą gamtoje. Nuo 1941 m. vasaros buvo organizuojamos poilsio ir auklėjimo įstaigos – pionierių stovyklos. 1985 m. jų veikė 2214. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pionierių organizacijų veikla nutraukta.[4]

XX a. 7 dešimtmetyje pradėtos organizuoti sanatorinės, sporto ir turizmo stovyklos.[1]

Atkūrus nepriklausomybę stovyklas rengia Lietuvos skautų sąjunga[5], Lietuvos skautija[6], Lietuvos sveikuolių sąjunga[7], kitos nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos, asociacijos. Taip pat vaikų ir jaunimo centrai, mokyklos, neformaliojo ir formaliojo švietimo mokyklos, savivaldybės ir kitos valstybinės bei privačios organizacijos.[1][8]

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2016 m. stovyklose poilsiavo 42,7 tūkst. vaikų, 2017 m. – 47,9 tūkst., 2018 m. – 49,9 tūkst., 2019 m. – 58,2 tūkst., o 2020 m. – daugiau nei 80 tūkst. vaikų.[2]

  1. 1,0 1,1 1,2 Stovykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-06-03.
  2. 2,0 2,1 „Iki 30 proc. kilusios kai kurių stovyklų kainos tėvų neatbaido“. lrt.lt. 2021-06-14. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.
  3. Skautai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-11-16.
  4. Pionieriai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.
  5. Lietuvos skautų sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-06-03.
  6. Lietuvos skautija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-06-03.
  7. „Lietuvos sveikuolių sąjunga“. Lietuvos sporto enciklopedija. 2022-07-06. Nuoroda tikrinta 2024-06-03.
  8. „Kas gali organizuoti stovyklas ir kas atsakingas už vaikų saugumą?“. lrt.lt. 2023-07-27. Nuoroda tikrinta 2024-06-04.