Vladislava Arminaitė
Vladislava Arminaitė (1894 m. vasario 24 d. Marijampolėje, Rusijos imperija – 1966 m. Kaune, Lietuvos TSR; palaidota Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos pedagogė, skautininkė ir disidentė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marijampolės mokykloje baigė penkias klases. 1911 m. išlaikė pradžios mokyklos mokytojos egzaminus. 1913 m. Nuoragėlių kaime (prie Marijampolės) įkūrė pradinę mokyklą ir pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Voronežą, ten studijavo Mokytojų institute. Grįžusi į Lietuvą, toliau dirbo Nuoragėlių pradinėje mokykloje. Tarp mokinių tėvų propagavo blaivybę, ta tema parašė ir išleido knygutę.
1922 m. pervažiavo gyventi į Kauną, dirbo pavyzdinėje mokykloje prie „Saulės“ mokytojų seminarijos. 1933 m. rugsėjo 9 d. Valstybės prezidentas ir Skautų sąjungos šefas Antanas Smetona pakvietė Vladislavą Arminaitę į Vyriausiąjį skautų štabą, 1933–1935 m. ji buvo renkama šalies skaučių vade. Jos iniciatyva Valstybės teatre pradėti organizuoti Skautų organizacijos renginiai, ji dalyvaudavo skaučių vadovų mokyklos veikloje, pradėjo organizuoti greitai išgarsėjusias Skaučių stovyklas Karmėlavoje ir Pažaislyje. 1935 m. Lietuvos skautų sąjunga skilo į Skautų broliją ir Skaučių seseriją, pastarosios organizacijos vyr. skautininke tapo Vl. Armonaitė. Tais pačiais metais Kaune buvo sušauktas Pasaulio lietuvių kongresas, jį organizuoti padėjo skautai, vakaro prie Kauno pilies programą programą parašė ir renginį vedė Vl. Arminaitė. 1937 m. Kaune buvo sušauktas Skaučių seserįjos suvažiavimas, organizaciniai rūpesčiai taip pat gulė ant Vladislavos Arminaitės pečių. Nuo 1939 m. vadovavo 2-ajai pavyzdinei pradinei mokyklai Šančiuose, kur dirbo ir jos sesuo Sofija Arminaitė. Įkūrė mokinių teatrą, vaidinimams pati rašė pjeses. Nesutiko su sovietinės valdžios įvedimu Lietuvoje, 1941 m. gegužės 1-ąją „Saulutės“ slapyvardžiu pasirašytą Vl. Arminaitės kalbą paskelbė pogrindinis radijas. Nacistinės okupacijos metais įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklą. Pokaryje buvo tardoma NKVD organų.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Blaivaus jaunimo auklėjimo klausimu“ (1922 m.)
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ant pastato Kaune (Sandėlių g. 7), kur prieš karą veikė Šančių pradinė mokykla (dab. Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras), mokytojos atminimui 2000 m. atidengta memorialinė lenta: