Stasys Pundzevičius
| Stasys Pundzevičius | |
|---|---|
| |
| Stasys Pundzevičius su Lietuvos kariuomenės uniforma ir valstybiniais apdovanojimais tarpukariu | |
| Visas vardas | Stanislovas Lionginas Pundzevičius |
| Gimė | 1893 m. rugsėjo 2 d. Laibiškiai, Skapiškio valsčius |
| Mirė | 1980 m. spalio 20 d. (87 metai) Niujorkas |
| Tėvas | Juozapas Pundzevičius |
| Motina | Grasilda Pundzevičienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Teofilija Ona Chmieliauskaitė-Pundzevičienė (1990.04.27-1966.12.06) |
| Vaikai | Rimantas (1928–2003) |
| Veikla | Lietuvos karinis veikėjas |
| Pareigos | Gen. št. divizijos generolas, Aviacijos viršininkas |
Stasys Pundzevičius (1893 m. rugsėjo 2 d. Laibiškiai, dab. Kupiškio raj. – 1980 m. spalio 20 d. Niujorkas) – Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1913 m. baigęs Panevėžio realinę mokyklą, 1913–1915 m. studijavo Kijevo komercijos institute. 1916 m. mobilizuotas ir pasiųstas į Orenburgo karo mokyklą, kurią baigęs, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės pulkuose, dalyvavo I pasaulinio karo kovose Šiaurės fronte. 1918 m. pateko į vokiečių nelaisvę.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1919 m. pradžios tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Dalyvavo kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1919–1920 m. Pirmosios brigados vado Prano Liatuko, vėliau Pirmosios divizijos vado Kazio Ladigos adjutantas. Kartu su Juozu Lanskoronskiu parengė operacijų planus Giedraičių-Širvintų kautynėms, kurios sėkmingai buvo pravestos vadovaujant gen. Edvardui Adamkakavičiui ir gen. Silvestrui Žukauskui. 1920 m. perėjo dirbti į krašto apsaugos ministro kanceliariją. 1921–1922 m. Ketvirtosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus.[1] 1922 m. Vyriausiojo štabo Operacijų skyriaus viršininkas. 1923–1925 m. mokėsi Čekoslovakijos karo akademijoje. 1925–1927 m. Penktojo pėstininkų pulko vadas. Be to, Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybos narys, Karo mokslo draugijos centro tarybos narys. 1927–1934 m. Lietuvos karo aviacijos viršininkas. Jam vadovaujant 1928–1929 m. Lietuvos karines oro pajėgas papildė 15 modernių itališkų naikintuvų „Fiat“ ir 20 lengvųjų bombonešių „Ansaldo“ bei pirmieji Antano Gustaičio sukonstruoti lėktuvai ANBO-3 ir ANBO-4. Suformuotos dvi naujos eskadrilės, įrengtas Zoknių aerodromas prie Šiaulių.
1935 m. paskirtas Antrosios divizijos vadu, kartu ir Kauno įgulos viršininkas. Vėliau Trečiosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas Šiauliuose, nuo 1935 m. rugpjūčio mėn. Pirmosios pėstininkų divizijos vadas Panevėžyje. 1935 m. brigados generolas, nuo 1938 m. divizijos generolas. Nuo 1939 m. balandžio 1 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos kariuomenės paskutinis Generalinio štabo viršininkas.
1939 m. spalio 18 d. kartu su Lietuvos kariuomenės vadu generolu S. Raštikiu pasirašė Kariuomenės vado įsakymą Nr. 42 dėl Lietuvos karių įžengimo į Vilnių. Vykdamas į 1940 m. birželio 15 d. paskutinį Vyriausybės posėdį, S. Pundzevičius šifruota telegrama divizijų vadams perdavė įsakymą pasiruošti vykdyti gynybos planą R prieš rusus. Paskutiniame posėdyje Lietuvos Prezidentui A. Smetonai paklausus gen. S. Pudzevičiaus, ar mes pajėgūs apsiginti nuo sovietų okupacijos, atsakė taip: „Manau, kad būtų patartina priešintis, bet realiai, matant esamą situaciją šalyje ir Lietuvos kariuomenės apsupimą, tai būtų bergždžia, todėl praktiškai bet koks efektyvus pasipriešinimas kariniu požiūriu yra neįmanomas.“[2]. Paskutinio posėdžio metu buvo priimtas sprendimas nesipriešinti. Kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas išvyko į pasienį pasitikti raudonarmiečių, o S. Pundzevičius atšaukė direktyvą R, kad kariuomenė nepradėtų veikti savarankiškai ir priešintis raudonarmiečiams.[3]
TSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. gruodžio 16 d. iš kariuomenės atleistas. Buvo sekamas NKVD. Prasidėjus Birželio sukilimui, nuo 1941 m. birželio 24 d. krašto gynybos tarybos narys. 1944 m. su šeima per Vieną pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno JAV, Niujorke. Emigracijoje visą laiką pagrinde pradirbo sodininku ir slaugė sergančią žmoną. 1947–1955 m. buvo paieškomas KGB.
Mokėjo lietuvių, rusų, lenkų, čekų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas.
Mirė 1980 m. spalio 20 d. Niujorke, Great Neck. Kartu su žmona palaidotas Saint Charles kapinėse Niujorke.
Apklausa JAV Kongreso komitete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Generolo S. Pundzevičiaus 1953-09-21 apklausa JAV Kongreso House Baltic Committee dėl Lietuvos okupacijos aplinkybių. Apklausos protokolo vertimą į lietuvių kalbą žr. čia
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1921 m. 1-ojo laipsnio Vyties Kryžius Nr.1395
- 1925 m. Klaipėdos krašto išvadavimo sidabro medalis
- 1927 m. Čekoslovakijos Baltojo liūto 4-ojo laipsnio ordinas su kardais
- 1928 m. DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas
- 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalis
- 1929 m. Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis
- 1930 m. Italijos Karūnos 3-ojo laipsnio ordinas
- 1933 m. Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinas
- 1934 m. Plieno sparnų garbės ženklas
- 1935 m. Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinas
- 1937 m. Šaulių žvaigždės ordinas
- 1939 m. Šaulių žvaigždės medalis
- 1939 m. Ugniagesių Artimui pagalbon 1-ojo laipsnio kryžius
- 1939 m. Latvijos Aizsargų nuopelnų kryžius
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bonifacas Ulevičius. Stasys Pundzevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 158 psl.
- ↑ Apklausa JAV Kongrese
- ↑ [1]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alfonsas Zubreckas, Paskutinis kariuomenės štabo viršininkas, XXI amžius, Nr. 78, 2005 m.
- Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, 6 tomas, 180 p.
- Pundzevičius Stasys, Lietuvos Aviacijos Istorija 1919–1940 m.
- Dariaus ir Girėno laidotuvės. Kalbą sako karo aviacijos viršininkas Stasys Pundzevičius
- Aviacijos viršininkas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Stasys Pundzevičius, sėdintis ant suoliuko šlaito fone[neveikianti nuoroda]
- Stasys Pundzevičius (dešinėje) su L. Tauniu prie Linksmadvario angarų Kauno Aleksoto aerodrome[neveikianti nuoroda]