Stambieji žemaitukai

Stambieji žemaitukai – naminių arklių (lot. Equus ferus caballus) lietuviška veislė, kurią XX a. Lietuvoje labai plačiai naudojo darbui ir važiavimui. Tai unikali savo savybėmis naminių arklių veislė turinti tam tikrą genetinį potencialą, kuriuo skiriasi nuo kitose šalyse sukurtų veislių.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1946 m. šie arkliai buvo atskirti nuo „žemaitukų“ ir pavadinti „Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais“. 1949 m. gavo bendrą „žemaičių veislės“ arklių pavadinimą, išskiriant senąjį („žemaitukai“) ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. ši naminių arklių veislė buvo nustota vadinti „žemaičių veislės arkliais“, ir pradėta vadinti „stambiaisiais žemaitukais“. Bet daugelį žmonių, ir net žemės ūkio specialistus klaidino tas pats senojo („žemaitukas“) ir stambaus tipo žemaitukų pavadinimas, tad 1995 m. profesorius Juozas S. Šveistys siūlė stambiuosius žemaitukus perpavadinti „aukštaičių arkliais“, tačiau oficialiai pavadinimas liko nepakeistas iki šių dienų.

Populiacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX amžiuje stambieji žemaitukai buvo viena iš labiausiai paplitusių arklių veislių Lietuvoje. 2016 metais Lietuvoje bendras veislinių arklių skaičius: 698 individai, veislinių kumelių skaičius: 336 individai^[1].

Kūno išmatavimai ir išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambiųjų žemaitukų eržilų vidutinis aukštis ties gogu – 152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės apimtis – 187,9 cm, plaštakos apimtis – 20,5 cm, svoris – 561 kg. Kumelių vidutinis aukštis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155 cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos apimtis – 19,3 cm, svoris – 509 kg^[2]. Stambiųjų žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos su tamsia juosta nugaroje, iki tamsiai bėros, juodos. Daugumai stambiųjų žemaitukų būdingos baltos žymės – žilutės, žvaigždutės ar neplatus brūkšnys galvoje ir baltas tarpšnervis, o nebūdingas didelis platus laukas ir balta galva.

Veislės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai universalūs šeimos naminiai arkliai, nebaikštūs ir lengvai valdomi. Jie gerai traukia žemės ūkio padargus ir vežimus ir jais galima jodinėti. Stambiajame žemaituke išliko senojo žemaituko gerosios savybės, kaip ištvermingumas, nereiklumas pašarams, gera sveikata ir darbingumas. Iš Orlovo ristūnų ir Šiaurės švedų ristūnų veislių paveldėjo risčią, didesnį ūgį bei įgavo dar daugiau tvirtumo^[3].

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis jų kūno sudėjimu ir charakterio savybėmis, tinkamiausia juos naudoti šeimos ūkyje kaip universalų arklį, turizmo bazėse, nacionaliniuose parkuose, karietiniam važiavimui, maratonuose, voltižiruotei, muziejuose, mokyklose.

Veislynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953 m. Utenoje įsteigtas valstybinis stambiųjų žemaitukų veislynas, kuris atliko tam tikrą darbą tobulinant šios veislės arklius Utenos, Molėtų, Švenčionėlių ir Ignalinos rajonuose. Veislynas veikė iki 1958 metų. Specialistai vykdė veislinių arklių apskaitą, bonitavimą, įkūrė 18 veislinių fermų, kuriose buvo laikoma daugiau kaip 500 veislinių arklių. Geros veislinės vertės žirgai iš žirgynų ir veislinių fermų plito po visą Lietuvą. 1991 metais prasidėjus privatizacijai, dauguma stambiųjų žemaitukų atsidūrė privačiuose ūkiuose. Šie arkliai liko neregistruoti, todėl nebuvo atliekama kryptinga jų veislininkystė. Dabar sunku atsekti jų kilmę ir migraciją. Žinomos kilmės stambiųjų žemaitukų nėra labai daug^[4].

XX a. pirmame dešimtmetyje pagrindinis stambiųjų žemaitukų veislės veislynas yra Zarasų rajono savivaldybėje. Juo užsiima UAB „Lietuvos žirgyno“, „Sartų žirgyno“ skyrius. Šiuo metu kiti veislynai veikia Trakų, Utenos, Vilniaus rajonų savivaldybėse.

Veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambiųjų žemaitukų veislė pradėta kurti XIX a. pabaigoje. 1891 m. Raseinių draugija darbinio ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti, pradėjo didelį dėmesį kreipti į kinkomą stambesnio tipo arklį.

Šiaurės rytų Lietuvos dalyje senuosius žemaitukus pradėta kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo ristūnų) eržilais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbrandsdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Vėliau jau veisiant tarpusavyje, buvo išvestas stambesnis ir daug tvirtesnis Lietuvos darbinis ir važiuojamojo tipo vietinis arklys, kuris nuo 1941 m. kartu su senojo tipo žemaitukais imtas vadinti vietiniu arkliu. Kaip vietinė lietuviškų arklių veislė į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m., o pirmoji žemaičių veislės arklių (stambieji žemaitukai) valstybinė kilmės knyga išleista 1959 m. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija stambiuosius žemaitukus įtraukusi į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais^[5]. Anot šios veislės tyrinėtojos mokslininkės Rūtos Šveistienės, šios veislės atsiradimą lėmė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje intensyvėjantis žemės ūkis.