Orlovo ristūnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Caras Aleksandras III atvirame lando, kurį traukia du Orlovo ristūnai (dail. Nikolai Sverchkov).

Orlovo ristūnai – kinkomųjų arklių veislė, išvesta Rusijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Veislė išvesta vadovaujant grafui Aleksejui Orlovui Chrenovojės žirgyne Voronežo gubernijoje (dab. sritis) kryžminant jojamųjų veislių (daugiausia arabų) ir kinkomųjų (daugiausia Danijos, Meklenburgo) arklių veisles.

Orlovo ristūnams skirtas TSRS pašto ženklas (1968 m.)

Orlovo ristūnai – harmoningos konstrukcijos, gražių formų, greiti[1]. Dažniausiai būna širmi, juodi, bėri. Aukštis ties gogu 159–160 cm, įstrižasis liemens ilgis apie 161 cm, plaštakos 19,8–20,3 cm, kr8tinės apimtis 183 cm. Sveria 500–550 kg.

Naudojami arklių sporte: konkūre, išjodinėjime, draivinge[2]. Daugelyje Rusijos, TSRS[3] vietų buvo naudojami vietos arklių veislėms gerinti. Geriausi žirgai auginami Maskvos, Chrenovojės, Dubrovsko, Permės, Altajaus ir Novatomnikovskio žirgynuose. Lietuvoje (buvusioje LTSR) buvo auginami Vilniaus žirgyne (Riešėje).


Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šios veislės eržilas Pionas 1974 m. pasiekė veislės greičio rekordą, jis 1 600 m nubėgo per 2 min. 0,1 s.
  2. Draivingas – keturių (2+2) ristūnų traukiamų vežimų lenktynės laukuose
  3. 1980 m. Tarybų sąjungoje buvo 552 tūkst. Orlovo ristūnų veislės arklių, iš jų 40,7 tūkst. grynaveislių.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]